2022 m. gruodžio 3 d., šeštadienis

ZARASŲ RAJONO SAVIVALDYBĖ

Zarasų rajono savivaldybės administracija. Sėlių a. 22, 32110 Zarasai, tel. (8 385) 37173, faks. (8 385) 37172, el.p. [email protected]
Biudžetinė įstaiga. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 188753461.
  • Structure
  • TURIZMO INFORMACIJOS CENTRAS
  • lt kalba
  • en language
Versija neįgaliesiems
Informacija
image
Imbrado
zrs
 
Seniūnas Vygirdas Žalkauskas
Tel.: 8 385 36011; el. pašto adresas: [email protected]
Ežero g. 5, Imbrado k., Imbrado sen., 32281 Zarasų r. 
 
 
 
 
 
 
Imbrado seniÅ«nija išsidėsčiusi šiaurės vakarinėje Zarasų rajono dalyje, jos teritorija ribojasi su Latvijos Respublika. SeniÅ«nijos administracinis centras – Imbrado kaimas, įsikÅ«ręs ties kiek piečiau telkšančiais Imbrado ir Avilio ežerais. Imbrado kaimas nuo Dusetų miesto nutolęs per 23 km, nuo Zarasų Imbradą skiria tik 10 km, o nuo Utenos – 60 km. 2018 m. birželio 1 d. Imbrado seniÅ«nijoje savo gyvenamąją vietą deklaravo 927 asmenys.
 
Zarasų rajono savivaldybės taryba 2009 m. sausio 29 d. sprendimu Imbrado seniÅ«nijos teritorijoje sudarė 5 seniÅ«naitijas, 2017 m. rugpjūčio mėn. išrinkti nauji seniÅ«naičiai:
1.
Avilių, seniūnaitė Janina Ragėnienė
Avilių II k. rytinė dalis, Avilių vs., Bendriškių, Jazdaičiškių, Kalvelių, MiliÅ«nų I, Rapkiškių ir Stainiškių I k.
2.
Briedlaukio, seniūnaitė Janina Stankevičienė
Bakaleriškių, Bakasiškio, Briedlaukio k., Čepuliškių, Galilaukio vs., Imbrado k. rytinė dalis, Giliuškių vs., Grumbinų II, Gurnapolio k., Janinos vs., Juozapavos, Kiviškių k.,  Kukuliškių vs., MiliÅ«nų, Milžinų, Nedožinkos, Stepčiškių k. ir Vaižgantų vs.
3.
Kelpšiškių, seniÅ«naitė Ligita Čerkova
Avilių II k. vakarinė dalis, Areliškių, BieliÅ«nų, Duburaičio I, Duburaičio II, Duburių, Grietiškių, Grumbinų I, Jovydžių, Kelpšiškių, Murovankos, PabieliÅ«nio, Petraučiškių, Petraučiznos, Piliakalnio, Plisiškių ir  Šarkiškių k.
4.
Parko, seniūnaitis Vladas Sviridovas, sueigos pirmininkas
Adomavos, Antaniškių, Aškinkos, Avilių I, Ažuraisčių k., Baltamiškio vs., Breidakiškių, Gojaus, Gubarių k., Ilgių vs., Imbrado k. vakarinė dalis, Kamšos k., Kemsynės vs., Kuklių, Midolkų, Novinkų, Raudankų, Ropiškių, Rutuliškių, Smėlių, Zagurnų, Zaliesno ir Žagarių k.
5.
Stelmužės, seniÅ«naitė Aldona Miškinienė
Adomaukos vs., Aleininkų k., Ausiejaukos vs., Bliokmanto k., Čepelaukos, Fedinos vs., Feklistaukos, Garadaukos k., Jancavos vs., Julijanavos, Karčiomkos k., Kartašovkos vs., Kiečių k., Kirilaukos, Kovenkos vs., Kurionkų k., Laužadžių, Martyniškių, Neišeriškių vs., Pachomovkos k., Paulaukos vs., Preidiškių k., Prekeliškių, Ragaukos vs., Stelmužės k., Stumbrinės, Šalnos vs., Šeštokiškių k. ir Vietriniškių vs..
 
Imbradas ir Stelmužė
Manoma, kad vietovėje buvo gyvenama seniai, tačiau rašytiniuose šaltiniuose Imbradas, nurodant čia veikusį dvarą, paminėtas tik 1677 metais. Kiek anksčiau, nuo XVI a. antrosios pusės, geriau žinoma Stelmužė. Ä®vairiuose informaciniuose šaltiniuose minima, kad greta Stelmužės ežero galėjusi bÅ«ti pilis, tačiau šios hipotezės nėra patvirtintos. Kadangi Stelmužė buvo greta dabartinėje Latvijos Respublikos teritorijoje veikusio Livonijos ordino įtakos zonos – žymų pėdsaką jos istorijoje paliko vokiečių dvarininkai.
 
Stelmužė yra pačiame šiaurrytiniame Lietuvos pakraštyje, dar šiauriau Zarasų miesto. Ä®sikÅ«rusi kalvose, iš visų pusių daubota, ją supa ežerai ir miškai. Jau pats keliukas į Stelmužę,  pasak Č. Kudabos, stelmužiškio kraštovaizdžio reliktas, esantis labai retas, patrauklus ir saugotinas. Nuotaikingai liuoksi jis nuo kalnelio ant kalnelio ir nejučia pakelia nuotaiką. Keliaujant juo, akį patrauks peizažas ir ypač reljefas, kuriam bÅ«dingos smulkumo savybės: kalvos staigiašlaitės ir smulkios, daubos nedidelės, bet gilios, maži jose pasislėpę ežerai,  giraitės ir gyvenvietės. Netoli Sabališkių yra Deksnės miškai. Tarpukalvias, tarpumiškiais yra Lukšto, Stumbrinės, Apynėlio, Kiečių, Ilgio ežerai, netoli gražuolis Čičiris. BÅ«ta tų ežerų daugiau, bet jau užaugo. Štai SamanykšÄio pelkė – ne kas kita, o gražaus ežero guolis. Pasak padavimo, šalia jo buvo kalnas ir dvaras, o jame gyveno ponas – negeras žmogus. Išaugo šalia šio ežero graži mergelė ir krito į akį ponui. Vijosi kartą jis mergelę, o toji puolė į ežerą. Pagailėjo nelaimingosios dvasios ir padarė savo undinėle, tad ji nenuskendo. O nuskendus ponui, ežero vanduo pradėjo gesti, užaugo ir SamanykšÄio pelke virto…Keliaudami keliuku Stelmužės kryptimi toliau, net nepajusite, kaip prieš akis atsivers kalvų ir daubų sÅ«kurys, kuriam nežinia nuo kada duotas skambus ir malonus pavadinimas – Stelmužė. Kaimynai latviai rašo Stelmuižė – gal nuo jų tas vardažodis: muižė – dvaras, o pirmoji pavadinimo dalis  reiškė gal kokio Stelerio pavardę, gal vietą (Stell) ir, galimas dalykas, yra vokiškos kilmės.
 
 Tai, kad vietovė galėjo turėti ir senesnę priešistoriją rodo archeologinės praeities likučių radiniai. Matyt, patogu čia buvo apsigyvenus pirmiesiems gyventojams: kalvų, daubų su ežerais žiedas sudarė tarsi gamtinę slėptuvę. Gal vietovėje ir pilies prie Stelmužės ežero bÅ«ta, nes rasta neaiškaus perkaso likučiai. Tik vėliau čia iškilo dvaras, XVII – XIX a. valdytas Pabaltijo baronų Folkerzambų ir Rusijos dvaro rÅ«mų dvariškių Valujevų, kuriuos XX a. pakeitė baronai Hanai. Šiuos bÅ«tų keitę kiti, tačiau per I pasaulinį karą dvaro rÅ«mai buvo sunaikinti. Vienas iš garsiausių didikų Stelmužėje – P. Valujevas, Rusijos carų Nikolajaus I ir Aleksandro II laikais buvęs Vidaus reikalų ministru, net ministru pirmininku, o vėliau – Valstybės turtų ministru.
 
Stelmužės ąžuolas
Pirmą kartą Stelmužės ąžuolas tvarkytas 1916 m. Tada apkalė jo drevę, o patį aptvėrė. Ä®vairių pasakojimų apie galiÅ«ną pasakojama. Senoliai tvirtino, kad ąžuole esančia labai didele kiauryme (dreve) galima nusileisti iki pat medžio šaknų. Sako, kad drevėje kadaise buvo rasti aukšto žmogaus griaučiai su prancÅ«zišku šautuvu. Ten esą slapstėsi Napoleono karys, mat, iš Rusijos žemių vejami prancÅ«zai, sušalę, alkani ir ligoti, buvo apsistoję Stelmužėje. Teigiama, kad ąžuolo šaknys gali slėpti lobius. Ir ko tik nematė, ko nepatyrė per ilgą amžių Lietuvos ąžuolų ąžuolas! Prie jo šaknų degė aukurai, ant kurių žilagalviai vaidilos degino aukas dievams. Ąžuolas matė kryžiuočių ir kalavijuočių riterius, šarvuotus švedų karius, regėjo kaizerio bei hitlerines kariaunas, 1831 ir 1863 m. prie jo rinkosi vyžoti apylinkių valstiečiai. Senolis medis yra 23 m aukšÄio, 3,5 m skersmens, 13 m apimties prie žemės ir auga ne mažiau kaip 1500 metų. Nėra Lietuvoje senesnio augalo už šÄ¯ ąžuolą. Senesni tik kalvos, ežerai ir akmenys. 
Vergų bokštas
Minima, kad nuo XVII a. Stelmužės dvare buvusi žiauri priespauda. Tai liudija dvaro parko pakraštyje stovintis Vergų bokštas - nedidelis, aukštokas, keturkampis netašytų lauko akmenų pastatas su angomis viršutinėje dalyje. Jame dvarponiai kalindavo prasikaltusius baudžiaunininkus - uždarydavo nakčiai, kankindavo ir taip jau prislėgtus žmones, o dieną vėl išvarydavo į darbą. Pasakojama, kad dvarponiai nuo žmonių ir apie baudžiavos panaikinimą buvo nutylėję. Reikėjo drąsiausiems stelmužiškiams net Petrapilį pasiekti, kad apie tai sužinotų.
 
Stelmužės Viešpaties Jėzaus Kryžiaus filijinė bažnyčia (dabar čia Bažnytinio meno muziejus) ir varpinė
Tai klasicizmo tradicijomis 1650 m. vietos meistrų pastatyti maldos namai. Kažin, ar daug savo krašte jai lygių senumu beturime. Ji vienintelė Lietuvoje, kurioje dar išliko tokie vertingi medžio kÅ«riniai, kurių dalis, pasak žinovų, padaryti 1713 m. Bažnyčioje daug vertingų baroko stiliaus puošmenų: bareljefų, horeljefų, skulptÅ«rų, spirališkų kolonų, originalios medinės ornamentikos, senų religinių paveikslų. Apie šiuos meno kÅ«rinius dailininkas V. BičiÅ«nas rašÄ—: „Bet lygiai altorius, lygiai sakykla puošniai ir gausingai medžio raižyba padailinti. Altoriuje Nukryžiuotasis puikaus darbo, ažūrinės vynuogių girliandos supamas. Sakyklos apačia ir laiptai irgi raižyti. Viršuje sakyklos visas bÅ«rys cherubinų su Kristaus kančios įrankiais šokinėja“. Menotyrininkų teigimu, ši medžio drožyba yra profesionalių meistrų darbas. Menotyrininkė Marija Matušakaitė pažymi, jog Stelmužės bažnyčios altoriaus ir sakyklos autorius nežinomas. Aišku tik, jog tokio tipo sakyklos plito XVII a. pabaigoje - XVIII a. pradžioje Rytų PrÅ«sijoje, analogiška medžio drožyba randama Latvijos ir Lenkijos bei evangelikų liuteronų bažnyčiose Rytų PrÅ«sijoje. Seniau Stelmužės dvare gyvenę ir dirbę liuteronai latviai, todėl ir bažnytėlė buvusi liuteroniška. Vėliau šiame dvare buvo apgyvendinti lietuviai katalikai ir nuo to laiko bažnytėlė tapo katalikų šventove(nuo 1808 m). Lankantis Stelmužės bažnyčioje, verta prisiminti, kad čia XIX a. viduryje kunigavo J. Dovydaitis, vėliau dirbęs M. Valančiaus sekretoriumi, žinomas kaip rašytojas, parašÄ™s didaktinės literatÅ«ros veikalą „Šiaulėniškis senelis“, vertėjas, švietėjas, nes čia kunigaudamas savo lėšomis įsteigė mokyklą vietos vaikams, pats mokė juos skaityti ir rašyti.
 
O štai ką apie bažnytėlę kadais pasakojo 90-metis senolis. Kartą, baudžiavos laikais, pas Stelmužės poną į svečius atvažiavo kažin koks nepažįstamas ponas. Jam labai patiko dideli, gražūs dvaro šunys ir jis pasiÅ«lė Stelmužės ponui už vieną šunį tris baudžiaunininkus atiduoti. PasiÅ«lymas dvarponiui patiko, o po kelių dienų ir mainai įvyko: už du šunis buvo gauti šeši baudžiaunininkai. Po dviejų dienų baudžiaunininkai pabėgo pas savo senąjį poną. Stelmužės dvarininkas įprašÄ— po kaimus prekes besiÅ«lančius žydus surasti tuos pabėgėlius. Jie buvo greitai surasti, bet netrukus ir vėl pabėgo. Kai trečią kartą juos sugrąžino ir smarkiai rykštėmis nuplakė, ponas paklausė:“-Ko jÅ«s bėgate nuo manęs? Ar jums ten geriau negu pas mane?“ Tada baudžiaunininkai puolė prieš poną ant kelių ir tarė: „-Mielas pone, kaip mes nebėgsime, kad Stelmužėje bažnytėlės nėra!“. Po šių žodžių pono širdis atsileido: jis davė žodį ir jį ištęsėjo iš Lygumų miško perkėlęs bažnytėlę į Stelmužę ir ją gražiai įrengęs.
 
Šalia bažnyčios, vakarinėje šventoriaus dalyje, stovi varpinė.
 
Švenčiausios Mergelės Marijos apsireiškimo vieta prie Ilgio ežero
Stebuklingas apsireiškimas  įvyko 1967 m. birželio 30-ąją Kintiškių kaime, Ilgio ežere. Du jaunuoliai, vėlų vakarą vykę iš savo giminaičių, ant ežero pamatė šviesą, kuri neartėjo. Privažiavę arčiau pamatė ant sutrÅ«nijusio polio stovinčią jauną nepaprasto grožio mergaitę: ji vilkėjo balta suknele su pelerina viršuje, turėjo aukso spalvos plaukus, vieną ranką laikė prie krÅ«tinės, o kitą buvo nuleidus. Jaunuoliai išsigando matytų vaizdinių, papasakojo apie juos namiškiams ir kunigui. Netruko žinia apie apsireiškimą pasklisti toli už rajono ribų ir pradėjo čia važiuoti žmonės – savo akimis išvysti stebuklingą vietą, suklupti prie ežero, išsakyti maldomis ir išraudoti tai, kas slegia ar skaudina. Kasmet Ilgio ežere ir jo pakrantėje atsiranda vis nauji kryžiai, altorėliai, spalvingiau pražysta gėlės – padėkos, tikėjimo ir vilties ženklai.
 
Imbrado Jėzaus Nukryžiuotojo bažnyčia
Ši liaudiškai klasikinė bažnyčia – vienintelis rajone darnių proporcijų ir tektoniškos kompozicijos statinio pavyzdys. Ji statyta 1786 – 1787 m. Pranciškaus Molio lėšomis, o 1891 m. brolių Jono ir Pranciškaus PrÅ«sokų lėšomis išdekoruota iratnaujinta. Vėliau, pirmos Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpiu, bažnyčia buvo remontuojama: nuleistos jos grindys, atlikti dažymo darbai, papuoštas jos interjeras (palubė, Didysis ir šoninis altoriai).
 
Avilių Švenčiausio Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia
Jos istorija siekia 1812 – 1818 m., kuomet Avilių dvaro savininkė GertrÅ«da Kaminskienė dabartinės bažnyčios vietoje pastatė naują koplyčią. Tik 1875 m. kunigas L. Misevičius, iš Vencavų dvaro savininkų Kruvičių gavęs paramą, koplyčią perstatė į bažnyčią: iš abiejų jos pusių pristatė po zakristiją ir pailgino pastatą. Bažnyčios architektÅ«rai bÅ«dingas tradicinis planas: pailgas stačiakampis su kukliu fasadu be portiko. Avilių bažnyčios statybos metu Lietuvos medinėje architektÅ«roje buvo paplitęs romantizmas, kuriame atspindėjo liaudies tradicijos, kartojančios įvairių stilių formas. Tad ir Avilių kaimo bažnytėlės liaudiškos architektÅ«ros formose pamatysite klasicizmo tradicijoms bÅ«dingus elementus. Šventovėje įspÅ«dingas Didysis altorius – jo centre pavaizduota Kalvarija.
 
 
(Naudota: Garbės kraštotyrininko J. Nemanio ir Zarasų krašto muziejininkės I. Vaitkevičienės medžiaga, P. Galaunės ,,Lietuvių liaudies menas“, B. Kviklys ,,Lietuvos bažnyčios“, publikacijos laikraštyje ,,Zarasų kraštas“, J. Nemanio ,,Zarasų rajono kultÅ«ros paveldas“, A. Žilėno ,,Stelmužė“, D. Juknevičiaus ,,Zarasai-ežerų kraštas“, E. Danilevičiaus ,,Šlamėkit ąžuolai“)
 

 


2021-09-23
Koronavirusas
image
Komunalinės atliekos
image
Elektroninės paslaugos
image
epaslaugos
Verta dėmesio
image
 
Emocinė pagalba
 
veiklos ataskaitos
 
Zarasai
 
 
Informacija žiniasklaidai
 
Radiacinė sauga
 
Kurortiniai Zarasai
 
Bendruomeninių organizacijų taryba
  
Už švarius Zarasus
 
Projektai
 
 
Apklausa
 
Korupcijai ne
 
Zarasų būstas
 
Šildymas
 
Teise
 
Tvarkau Zarasus
 
Atranka
 
Valstybinė kalba
 
FB
 
112 

 

Teisinė pagalba

 

Love job

Apklausa
image
  • Ar rÅ«Å¡iuojate atliekas?