Seniūnas Darius Steponavičius
Tel.: 0 385 56135, el.p. dusetos@zarasai.lt
Būgos g. 31A, Dusetų m., Zarasų r.
Dusetų seniūnija yra labiausiai į vakarus nutolusi rajono seniūnija, jos administracinis centras – Dusetų miestas, įsikūręs pietrytiniame Sartų ežero krante, šalia Šventosios upės. Seniūnijos administracinis centras nuo Zarasų nutolęs per 32 km, nuo Utenos – 36 km, o nuo Vilniaus – 134 km. 2024 m. pradžioje Dusetų seniūnijoje nuolatinę gyvenamąją vietą deklaravo 3070 asmenų, o Dusetų mieste - 501 gyventojas. Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Sartų regioninio parko grupė įsikūrusi Dusetų m. Vytauto g. 5. Dusetų seniūnijoje yra 4 švietimo įstaigos, Kultūros centras Dusetų dailės galerija, ambulatorija, biblioteka, amatų centras, Antazavės socialinių paslaugų centras „Kartų namai“. Veikia 9 parduotuvės. Taip pat yra keletas didesnių įmonių: UAB „Vasaknos“, UAB „Vigotema“, UAB „ Svaita“ , Lietuvos žirgyno skyrius „Sartų žirgynas“. Seniūnijoje įregistruotos 6 bendruomenės. Viešųjų erdvių sutvarkymą, gatvių apšvietimą, pirties veiklą, socialinių būstų priežiūrą ir kitus darbus pagal seniūnijos užsakymus vykdo uždaroji akcinė bendrovė „Vigotema“. Seniūnijoje pagal užimtumo programą įdarbinami laikini darbuotojai.
Zarasų rajono savivaldybės mero 2024 m. balandžio 8 d. potvarkiu Nr. P-150 Dusetų seniūnijos teritorijoje sudarytos 4 seniūnaitijos. Kiekvienoje seniūnaitijoje gyventojų interesams atstovauja seniūnaičiai. Seniūnaičių teisės ir pareigos apibrėžtos Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 39 straipsnyje.
Dusetų seniūnijos seniūnaitijų ir seniūnaičių sąrašas
|
Nr. |
Seniūnaitija |
Seniūnaitis |
Seniūnaitijos teritorija |
|
1 |
Dusetų vakarų |
Sigita Lankauskienė |
Dusetų m. K. Būgos, Liepų, Taikos, J. Biliūno, Sodų, Vilniaus gatvės, Nepriklausomybės a., Avižių k., Antadavainės k., Antažiegės k., Bileišių k., Berniūnų k., Brogiškių k., Davainių k., Drageliškių k., Eivenių k., Kairionių k., Kalbutiškių k., Likančių k., Paindrės k., Pakniškių k., Pašilės k., Pažiegės k., Pažiegės I k., Puteikių k, Riškonių k., Siratavos k., Sakališkių k., Vasaknų k., Vosgėlių k., Vaiskūnų k., Užtiltės k., Šlapių k., Didžiadvario ir Kavolių k. |
|
2 |
Antazavės seniūnaitija |
Živilė Kropė |
Antazavės k., Bakučių k., Butiškių k., Daržininkų k., Dembų k., Dervinių k., Dumblynės k., Gipėnų k., Ilgašilio k., Ivoniškių k., Joneikiškių k., Latviškių k., Lygalaukių k., Marimanto k, Meletiškių k., Navikų k., Paivoniškių k., Pakačinių k., Pakerių k., Pasartės k., Paveisejų k., Pazaduojės k., Pazirnajo k., Rokėnų k., Salinių k., Sviliškių k., Šlaitų k., Velikuškių k., Zaduojosk., Zirnajų k. |
|
3 |
Antalieptės |
Irina Zalubienė |
Antalieptės mstl., Aukštalaukių k., Gaidelių k., Garmuliškio k., Gaspariškio k., Guntulių k., Gutaučių k., Jasiūnų k., Jurkiškio k. Kaniūkų k., Kimbariškio I k., Kimbariškio II k., Kuitenių k., Landiškių k., Madagaskaro k., Maderų k., Mikiškių k., Naršėnų k., Padusčio k., Pajevinės k., Pociškių k., Purvynės k., Sruogiškių k., Svidžių k., Svigarių k., Šarkiškių k., Šavašos k., Šilinės k., Veleikių k., Verslavos k. Zabičiūnų k., Balčių k., Baltriškių k., Indučių k., Jakunčių k., Juozapavos k., Mumeliškių k., Pakunigės k., Pastromės k., Pažemio k., Savičiūnų k., Senadvario k., Stainiškių k., Steponiškių k., Surgedų k., Šeparnės vs., Tetervų k. Vartišių k., Veriūgiškių k. |
|
4 |
Dusetų rytų seniūnaitija |
Regina Macijauskienė |
Dusetų m. Vytauto, A. Vienažindžio, Sporto, P. Širvio, Pirties, Ežero g., Antakalnio k., Butkelių k., Česnaviškio k., Dusetų vs., Griovadvario vs., Gruodiškių vs. Gasių k., Gugių k., Jasų k., Jaskoniškių k., Jatkūniškių k., Jomeikių k., Kamionkos vs., Kalniškių I k., Kraštų k., Kuikių k., Kundročių k., Lungelių k., Marciūniškių k., Maskvyčių k., Meilūnų k., Merkių k., Morkūnų k., Pačiaunės k., Pabalnės k., Padustėlio k., Paeglynės k., Salos k., Skineikių k., Smilgių k., Sniegiškių k., Triponiškių k., Vainiūnų k., Vaseluškų k., Vilkiškių k., Vabolių k., Voversių k., Zablocių vs., Žukliškių k., Betiškių k., Dikmonių k., Kunotų k., Krakynės k., Matiukų k., Melnyčinės k., Merkiškių k., Narkyčių k., Naujasodžio k., Navikų k., Paberžės k., Pempių k., Peškaitiškių k., Plaštakiškių k., Raudankų k., Sadūnų k., Sirotiškių k., Šaltamalkių k., Vencavų k., Jodaugių k. |
Dusetos
Apie miesto vardo kilmę pasakoja išlikę padavimai. Viename teigiama, kad kartą pas dvarponį atvažiavo bičiulis arklių pirkti. Liepė jis tarnui paduoti svečio arkliams kviečių ėsti. Dvarponis labai godus buvo, todėl liepė grūdus į vieną sietą supilti. Tarnas, pamatęs kad arkliai ėsdami pjaunasi, įpylė grūdus į du sietus. Tai pamatęs šeimininkas įtūžo ir išvarė tarną iš namų. Šis apsigyveno netoliese, sukūrė šeimą, kuri vis augo ir didėjo. Taip pamažu susidarė gyvenvietė. Kada tarną paklausdavo už ką šis buvo išvarytas, tas sakydavo, kad už du sietus, todėl naująją gyvenvietę pavadino Dusetais.
Dar pasakojama, kad statant šioje vietoje bažnyčią, buvusios tik dvi gryčios arba dvi sėtos. Liaudis pasakoja istoriją, kuri Dusetų miestelio pavadinimą kildina nuo žodžio „dusinti“. Plėšikų užpultas ir dusintas ponas laimingai išsigelbėjo ir vėliau, šioje vietoje pastatė bažnyčią, o miestelį pavadino Dusetomis.
Tikroji Dusetų vardo kilmė yra hidroniminė. Šventosios vardu buvo vadinama toji upės dalis, kuri teka nuo Sartų ežero iki Neries, o jos aukštupys nuo Dūkšto iki Sartų turėjo Dusetos vardą. Miestelis šalia Sartų ežero ir Dusetos upės, nuo seno vadinams jos vardu.
Įdomi ir tikroji Dusetų istorija. Viduramžiais šiose vietose kryžiavosi svarbūs keliai, vedę iš Aukštaitijos į Rygą ir Daugpilį. Vietovė buvo svarbi strateginiu požiūriu: gale sudėtingo ežeryno, prie vaizdingos upės žiočių. XV pab. dabartiniame Didžiadvaryje (Dusetos II) iškilo Užpalių Radvilų valdos, kurios 1508 metais užrašytos J. Radvilui – Barzdočiui. Dusetų gyvenvietė rašytiniuose šaltiniuose minima nuo 1519 m. (šiais metais pastatyta medinė bažnyčia), o nuo XVI a. pirmosios pusės Dusetos jau vadinamos miesteliu. 1530 m. paminėta Dusetų žydų bendruomenė, kuri miestelyje aktyviai vykdė prekybą. 1580 m. Radvilos Dusetas perdavė M. Rudaminai, save vadinusiu Dusetiškiu. Iš Dusetų Rudaminų giminės išsiskiria žymus Vilniaus universiteto auklėtinis matematikas J. Rudamina Dusetiškis, kompozitorius K.S. Rudamina Dusetiškis. Nuo XVIII a. Dusetas valdė Pliateriai. Ir šioje giminėje buvo žinomų veikėjų: K.K. Pliateris, viešai reikalavęs panaikinti baudžiavą, E. Pliaterytė ir jos pusbrolis Cezaris, kurie prasidėjus 1831 m. sukilimui sutelkė kovotojų būrį. Malšinant šį sukilimą, dvaras iš Pliaterių buvo atimtas, apiplėšti ir likimo valiai palikti rūmai pamažu sunyko.
Dusetų krašte visados gyvavo patriotinės idėjos, laisvės bei nepriklausomybės siekis, meilė savo gimtajai kalbai. Tai patvirtina ir spaudos draudimo metu čia aktyviai platinta draudžiamoji lietuviška literatūra, veikusi slaptoji lietuvių mokykla. 1905 m. čia savanoriškais pagrindais susikūrė ginkluoti valstiečių raitelių bei pėstininkų būriai, 1919 m. ties Dusetomis vyko atkaklūs jungtinių vietos partizanų ir Lietuvos kariuomenės pajėgų mūšiai su Raudonosios armijos daliniais. Dusetiškiai dalyvavo ir 1941 m. birželio sukilime, o po Antrojo pasaulinio karo apylinkėse kovojo Vytauto apygardos Lokio rinktinės partizanai.
Dabar Dusetos garsėja ilgametėmis žirgų lenktynių tradicijomis, čia gyvenančiais ir kuriančiais menininkais, aktyviu kultūriniu miestelio gyvenimu, smagiomis Kraštiečių šventėmis. Tradicinės respublikinės žirgų lenktynės,dėl kurių verta įveikti patį ilgiausią kelią, reguliariai ant Sartų ežero ledo vykdavo nuo XIX a. Dėl šiltų žiemų dabar lenktynės vyksta hipodrome Didžiadvario kaime, prie žirgyno. Spėjama, kad tokių lenktynių užuomazgos gali siekti kur kas senesnius laikus.
Antalieptė
Antalieptės miestelis turtingas relikvijų, tarsi jaunosios kraitis Antalieptės žemė. Nuo amžių čia srovena Šventoji, atsiremdama į gimnazistų svajonių kalną. Apie Antalieptę esančių kultūros paminklų, piliakalnių gausa liudija, kad ši vietovė skaičiuoja ne vieną šimtmetį, o vietovės pavadinimo kilmė aiškinama tokiu padavimu. Senais laikais, kai visas Zarasų kraštas buvo apaugęs miškais, pro tą vietą, kur dabar stovi Antalieptė, žygiavo kareivių būrys. Išalkę ir išvargę, jie sustojo pailsėti. Vieta kareiviams labai patiko. Jie nutarė čia kelioms dienoms apsistoti. Nukirto keletą medžių, per Šventąją pasidarė lieptą, kuriuo pereidavo į kitą upės krantą, ant jo žvejodavo. Grįžusius į būrį, kiti kareiviai klausdavo, kur jie buvo. „Ant to liepto“ – atsakydavo paklaustieji. Iš čia, sako, ir kilo miestelio pavadinimas. Vietovardžio kilmę aiškina ir taip: jis sudarytas iš Zarasų krašto tarmėms būdingo priešdėlio „anta-“ ir šaknies „liept-“, nes gyvenamoji vietovė kūrėsi prie ją apjuosusios Šventosios upės krantų, per kurią jau tada galėjo būti lieptas. Senoliai pasakoja, kad praeityje miestelis net gražiai ir Lieptine vadintas.
Rašytiniuose šaltiniuose Antalieptė pradėta minėti nuo 1580 m.: pirmiausia „Užantalieptėnų ūkininkų sąrašuose“, vėliau grafų Strutinskių, Pliaterų, Tiškevičių giminės dokumentuose. 1620 m. Antalieptė ir žemės valdos į pietryčius nuo jos su Salako ir Smalvų žemėmis priklausė grafams Berlič – Strutinskiams, kilusiems iš Lenkijoje buvusio Strutynės dvaro. 1790 – 1810 m. pagal giminės palikimą Antalieptė su Balčių dvaru priklausė bajorams Korsakams, 1810 – 1831 m. – grafui J. Tiškevičiui. Daugiau žinių apie Antalieptę turima nuo to laiko, kai čia apie 1700 m. Ukmergės pavieto stalininko, Infliantų kašteliono, pulkininko J. m. Berlič – Strutinskio globojami apsigyveno vienuoliai – basieji karmelitai, įsteigę vienuolyną, kuris gyvavo visą šimtmetį.
Antazavė
Antazavė - aukštame Zalvio ežero šlaite, 9 km į šiaurės rytus nuo Dusetų, įsikūrusi gyvenvietė, kuri pirmą kartą paminėta XVI a. viduryje. XVIII a. pabaigoje šiauriniame Zalvio ežero krante įkurtas dvaro parkas, dviaukščiai grafų Pliaterių rūmai, Kunigundos Pliaterienės pastangomis pastatyta Dievo Apvaizdos bažnyčia, klebonija bei špitolė, įkurta parapija. Įvairių šaltinių duomenimis tuomet parapija galėjusi turėti net apie 4000 žmonių.
Pasak kalbininko K. Būgos, šis vietovardis yra sėliškos kilmės ir kilęs nuo Zalvės ežero pavadinimo. Čia pat prie Antazavės ošia šešių ežerų apsuptas Antazavės šilas, gausus čia gyvenančių miško žvėrių, pilnas kalnų, kalnelių, staigių nuokalnių.
Šalia Antazavės, Rokėnų kaime 1884 m. gruodžio 20 d. (pagal seną kalendorių gruodžio 8 d.) gimė žymus lietuvių kompozitoriaus Juozas Gruodis.
Gipėnuose prabėgo poeto Antano Vienažindžio vaikystė. Ir nors anksti jis paliko šį kaimą – išvyko mokytis, vėliau kunigauti į įvairias parapijas, gimtųjų vietų šiluma dažnai jį atvesdavo į pamėgtą sodžių.
Antazavės šile galima aplankyti Vyties kuopos partizanų dislokacijos ir mūšio vietą, kur atstatytos 2 partizanų žeminės, Marimonto malūno liekanas ant Zalvės upelio ir akmenimis grįstą serpantininę kelio kilpą.
Kiti kultūros paveldo objektai: Ivoniškių, Pakačinės, Velikuškių, Velikuškių ,,Sala“ piliakalniai; Pakerių, Lygalaukių senkapiai.
Dusetų Nepriklausomybės aikštė ir paminklas
1910 metais Dusetose, trijų gatvių sankryžoje, jau buvo nedidelė keturkampė aikštė, suformuota miestelio centre. Tarpukariu ji tapo pagrindine. Aikštė buvo pamėgta Dusetose veikusių organizacijų – ateitininkų, šaulių, skautų, pavasarininkų ir tapo jų susirinkimų bei Valstybinių švenčių, pavyzdžiui, Vasario 16-osios minėjimo vieta. Tarpukariu aikštė buvo išgrįsta akmenimis, o 1930–1932 metais jos centre buvo pastatytas Nepriklausomybės paminklas pagal inžinierių K. Kriščiukaitį. Betoninis paminklas susidėjo iš dviejų dalių – laiptuoto pjedestalo ir vėliavą laikančio senovės kario statulos (autorius V. Čižauskas; bendras paminklo aukštis – 7,7 m).
1952 metais, valdžioje esant sovietams, paminklas buvo nugriautas, statula įmesta į Sartų ežerą, postamentas apdaužytas ir užkastas paminklo stovėjimo vietoje. 1989 metais prasidėjus Tautiniam atgimimui, Dusetų miesto bendruomenės lyderių rūpesčiu, atkurtas Nepriklausomybės paminklą. 1990 metais paminklo postamentas buvo atkastas, pastatytas į pirmykštę padėtį ir restauruotas slulptorės E. Kirmonienės.
Dabartinio Nepriklausomybės aikštėje stovinčio paminklo kompozicijai būdingos architektūrinės formos. Stovi ant plokščios pakilos, paminklo centrinė dalis keturiuose kampuose įrėminta tarp stačiakampių betono stulpelių. Postamento rytinėje ir vakarinėje dalyse yra Vyčio ženklas, šiaurinėje – skydas su Gediminaičių stulpu ir užrašu: ,,Tautos jėga – Vienybė“. Pietinėje paminklo pusėje įbetonuota autentiška, juodo marmuro paminklinė lenta, kurioje įrašyta: ,,Lietuvos Nepriklausomybei 1918–1928 m.” Ji papuošta Vyčio ženklu, Gediminaičių stulpais ir augaliniais ornamentais. Ant postamento – senovės karžygio skulptūros kopija (aut. Vytautas Užpalis), nes tikroji taip ir neatrasta.
Dusetų Nepriklausomybės paminklas simbolizuoja charakteringesnius ir reikšmingesnius Lietuvos istorijos laikotarpius. Jo simboliai yra aiškinami taip: pamatai ir centimetrinės figūrinės apvados primena didingą Lietuvos praeitį, paminklo siaurėjimas laipteliais aukštyn reiškia Lietuvos valstybės politinį ir teritorinį silpnėjimą, vertikalūs rėžiai stulpelių ir laiptelių viršuje – paskutinis Lietuvos padalijimas, maži ir vos pastebimi 3 – 4 laipeliai aukščiau rėžių – tautinės sąmonės atgimimo laikotarpis, o senovės karžygio skulptūra ant pjedestalo su iškelta vėliava kairėje rankoje ir kardu dešinėje vaizduoja savanorį – kūrėją, iškovojusį šaliai nepriklausomybę ir raginusį toliau kovoti už didingą Lietuvą.
1996 m. įsteigtas Dusetų urbanistinis draustinis (plotas 35 ha), kuriame saugoma istorinės miestelio dalies (tame tarpe Nepriklausomybės aikštės) urbanistinė (planinė, erdvinė, tūrinė) struktūra, tradicinis teritorijos ir atskirų sklypų užstatymo tipas, kultūros paveldo objektai, jų aplinka ir tradicinė architektūrinė išraiška.
Dusetų Švenčiausios Trejybės bažnyčia
Pirmoji medinė bažnyčia Dusetose pastatyta iki 1519 m. J. Radvila 1530 m. Dusetų parapijai dovanoja dalį savo turto. Klebonas turėjo išlaikyti mokyklą, kurią Radvilos buvo įsteigę iki 1530 metų (XVII amžiuje pastatyta nauja, didesnė mokykla). 1774 m. Dusetų dvaro valdytojas, grafas J. L. Pliateris ją perstatė. Pastatas buvo medinis, kertuotas, su dviem aukštais bokštais. Viduje buvo įrengti 6 altoriai, kurie vėliau papuošti gausiomis dusetiškio L. Gogelio darbo medžio skulptūromis. Tuo pačiu metu pastatyta barokinė mūrinė keturių aukštų varpinė.
Dabartinė mūrinė bažnyčia statyta 1886–1888 m. klebono A. Rumševičiaus pastangomis. Pastatas neoromantiško stiliaus, su eklektiškais nukrypimais. Viduje trys navos su skliautais, trys plytiniai altoriai. Juose yra dalis senųjų L. Gogelio skulptūrų. 1930 m. bažnyčią dekoravo V. Čižauskas iš Šiaulių. Dusetų bažnyčioje yra vienas istorinis (vargonai) ir penki dailės paminklai: centrinis altorius, sakykla, du kilnojamieji altorėliai ir paveikslas „Marija su kūdikiu“. Vargonai buvo įrengti XIX amžiaus pabaigoje. Meistras nežinomas.
Medinis centrinis altorius, įrengtas XIX amžiaus 2-oje pusėje, turi pereinamųjų iš baroko į klasicizmą stiliaus bruožų. Paveikslas „Marija su kūdikiu“ nutapytas aliejiniais dažais ant drobės, užklijuotos ant medžio, su kalstyto metalo aptaisais, kurie dengia drabužius ir foną. Aptaisai sukurti XVIII amžiaus pirmoje pusėje ir yra nevienalaikiai su tapytu kūriniu. 1746 m. grafai Pliateriai juos padovanojo Dusetų bažnyčiai.
Dusetų Švenčiausios Trejybės bažnyčios varpinė
Dusetų Švenčiausios Trejybės bažnyčios šventoriaus vakariniame kampe stovi 4,5 x 4,5 m pločio apačioje ir 13 m aukščio mūrinė, tinkuota bei nubalinta baroko stiliaus varpinė, pastatyta XVIII a. viduryje pagal architekto A. Parakos projektą. Keturi jos aukštai palaipsniui į viršų siaurėja, kampuose – sudvejinti piliastrai, viršuje sujungti kelių siaurų traukų karnizais, o langų angos su apvaliomis arkomis. Varpinės stogas papuoštas keturių tarpsnių barokinės formos bokšteliu su nežinomo autoriaus nukaldintu ažūriniu geležiniu kryžiumi.
Anksčiau, pirmame varpinės aukšte buvo įrengta Šv. Kryžiaus koplyčia, 1885 – 1886 metais buvo naudojama kaip bažnytėlė.
Varpinė remontuota 1977 ir 2018 metais.
Kultūros centras Dusetų dailės galerija
Kai 1995-ųjų liepos mėnesį Dusetose buvo atidaryta dailės galerija, surengusi pirmąjį ir iškart aukštos prabos vernisažą – Šarūno Saukos ir Nomedos Saukienės kūrinių parodą, į ją žvelgta ir su nuostaba, ir su viltim. Skeptikams pakrikštijus ją „vienos vasaros“ galerija ir išpranašavus greitą galą arba dėl finansinės mažakraujystės, arba dėl „parapijinio meno“ tvano, optimistai netvirtai vylėsi, kad galerija išsilaikys ilgėliau – metus ar net dvejus ir taps užkrečiančiu pavyzdžiu. Dusetiškiai, neimdami galvon, kas ką apie juos šneka, įrodė, kad pirmieji nusiteikę pernelyg skeptiškai, o antrieji – per mažai optimistiškai. Jie subūrė ne tik pajėgų „kontingentą“, ne tik sava daile besidominančią ir ją suvokiančią publiką, bet ir tapo gyvu viso Zarasų krašto dailės ir kultūros centru. Galerija ne tik kuo normaliausiai funkcionuoja, čia rengiamos ne tik savų, bet ir atvykėlių parodos – rodyti N. Vilutienės ir M. Vilučio grafikos, K. Petrulio, J. Mykolaitytės, G. Vitartaitės, V. Antanavičiaus tapybos kūriniai, S. Paukščio fotografijos, bet dar labiau ,,ūgtelėjo“ ir tapo Kultūros centru, įsikūrė naujose moderniose patalpose.
Kaip atsitiko, kad mažame mieste tapo įmanomas toks stebuklas? Aišku, tai ne vienos dienos „perversmas“. Grūdas pasėtas prieš kelias dešimtis metų, kai Dusetų K. Būgos gimnazijoje buvo pradėtas sustiprintas dailės mokymas. Ilgainiui Dusetose susibūrė gabių dailės mokytojų ir atsidėjusių ne tik pedagogikai, o ir kūrybai, branduolys.
Per Dusetų galerijos gyvavimo metus susiklostė ir tam tikros tradicijos: kiekvienų metų pabaigoje ruošiamos Sėlių krašto dailininkų miniatiūrų parodos, kiekvienų metų liepą, pažymint galerijos įkūrimo datą, tradiciškai eksponuojami naujausi dusetiškių dailininkų darbai.
Ir dar vienas svarbus dalykas – kultūrinė provincija neišnaikinama net ir atkakliausiomis pavienių entuziastų pastangomis. Tas pastangas turi suprasti ir remti vietos valdžia, joms turi pritarti ir jas palaikyti vietos bendruomenė. Dusetose šių trijų faktorių sąveika davė puikių rezultatų, nes šio krašto žmonės supranta, kad „tiek terasim, kiek patys įdėsim‘‘.
Skulptūrų parkas
Parkas atidarytas 2008 m. vasarą, Dusetose kasmet organizuojamos kraštiečių šventės metu. Parko teritorija nėra labai didelė, tačiau patogi skulptūroms eksponuoti. Jos praturtina aplinką, kuria jaukią ir malonią atmosferą. Pirmųjų skulptūrų autoriai - Dusetų krašto menininkai: Virgilijus ir Violeta Gasparaičiai, Romualdas Pučekas, Genadijus Kovaliovas, Algirdas Gaižauskas ir Eugenijus Raugas. 2008 m. rugpjūčio 28 d. Dusetose lankėsi Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus. Vizito metu skulptūrų parke Prezidentas pasodino ąžuoliuką, bendravo su skulptūrų autoriais.
Skulptūrų parkas sėkmingai plečiasi naujose erdvėse. Paskutiniais metais daug skulptūrų pastatyta ant vandens, šalia senosios žirgų lenktynių tribūnos.
UAB ,,Lietuvos žirgynas“ Sartų filialas
Puoselėjant gražias Dusetų krašto tradicijas, Sartų ežero pakrantėje, Didžiadvario kaime, buvusioje dvaro teritorijoje įkurtas žirgynas. Jo įkūrimo tikslas – auginti ristūnus žirgus lenktynėms ant Sartų ežero bei jas organizuoti. Ristūnų žirgų veislinė banda tuomet buvo sukomplektuota atvežtais iš Chrenovo žirgyno Orlovų veislės žirgais, vėliau iš kitų Rusijos žirgynų įsivežta ir rusų ristūnų. Kuriant ,,Lietuvos žirgyną“ (tada „Sartų žirgyną“) buvo pastatytos arklidės, padarytas hipodromo takas.
Nuo 1977 m. žirgyne pradėti auginti stambieji žemaitukai, nuo 2002 m. pradėti veisti ir auginti Lietuvos sunkiųjų veislės arkliai. Siekiant pagerinti rusų ristūnų veislės žirgų pasiekiamus rezultatus, žirgynas pradėjo juos kergti su Amerikos ristūnų veislės eržilais.
Per ne vieną dešimtį šio žirgyno veiklos metų, realizuota šimtai veislinių žirgų Lietuvos ir užsienio pirkėjams. Nuo jo įkūrimo pradžios respublikinėse lenktynėse iškovota ne viena dešimtis prizų – tai buvusių trenerių ir dabartinių vadeliotųjų nuopelnas. „Lietuvos žirgyne“ galėsite pamatyti dviejų lietuviškų veislių arklius. Vieni jų - Lietuvos sunkieji, kurie pradėti kurti XIX a. pabaigoje, o į kilmės knygas įrašyti nuo 1948 m. (kaip Ardėnų veislė ir jos mišrūnai). Dabar šios arklių veislės būklė vertinama kaip pavojinga, nes yra nykstanti. Kiti – žemaitukai, viena seniausių arklių veislių Europoje, kuri yra žinoma nuo VI - VII a. Žemaitukai – mūsų šalies istorijos ir kultūros reliktas, Lietuvos arklininkystės genetinis fondas. Žirgyne pamatysite ir ristūnų veislės žirgus, kurie į Lietuvą įvežti XIX a. ir buvo naudojami vietiniams arkliams gerinti ir lenktyniavimui.
Kalbininko Kazimiero Būgos memorialinis muziejus Pažiegėje
Šiaurės rytų Lietuva – ežerų karalija. Čia tyvuliuoja šimtai ežerų ežerėlių, o tarp jų – garsieji Sartai. Šis ežerų krašto kampelis išaugino Lietuvai vieną labiausiai žinomų mūsų kraštiečių – įžymųjį kalbininką, lituanistikos ir baltistikos mokslo kūrėją, lyginamosios kalbotyros vystytoją, indoeuropiečių kalbų tyrinėtoją, mokslininką teoretiką ir praktiką, akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ pradininką, profesorių Kazimierą Būgą. „Pažiegė ir Dusetos yra Meka - šventa vieta tiems, kurie brangina lietuvių kalbą, kurie atvyksta nusilenkti dideliam ir tauriam žmogui, iš pirmųjų dviejų stočių išvykstančiam į platų kalbos mokslo pasaulį. Juk K. Būga buvo pirmas lietuvių kalbininkas profesionalas, iškėlęs lietuvių kalbotyrą į aukštą mokslinį laipsnį, išvedęs ją į tarptautinę kalbos mokslo areną”, - rašė K. Korsakas.
Kalbininko K. Būgos muziejų rasite Pažiegės kaime, už 10 km nuo Dusetų. Čia yra išlikusi sodyba, užimanti 1,5 ha sklypą: vakarinėje jos dalyje – gyvenamasis namas, 30 metrų į pietus nuo jo – ūkinis pastatas, rytinėje sklypo dalyje – senas sodas. Sodyba buvo įkurta XIX a. viduryje. Iki 1935 m. joje gyveno kalbininko motina. Jai mirus, sodyba atiteko giminėms. 1965 m. namas buvo renovuotas. 1973 m. vakariniame pastato gale buvo įrengtas K. Būgos memorialinis muziejus. Viename kambarių, panaudojus autentiškus baldus ir daiktus, atkurtas K. Būgos gyvento laikmečio interjeras. Čia eksponuojamos profesoriaus parengtos knygos, šeimyninės nuotraukos bei relikvijos. Prieškambaryje įrengtoje ekspozicijoje pasakojama apie kalbininko gyvenimą, mokslinę bei visuomeninę veiklą. 1989 m. minint 110-ąsias K. Būgos gimimo metines Būgų sodyboje buvo pastatytas simbolinis kryžius, kuris įamžina svarbias giminei datas: 1831 m. – Būgų atvykimą į Pažiegę, 1883 m. – senam namui sudegus naujojo atstatymą, 1884 m. – K. Būgos motinos tėvelio mirties metus.
Mylėjo ir brangino K. Būga savo tėviškę, jos apylinkes. Sakydavo, kad jam nereikia jokių kurortų, kad gražesnės vietos, kaip Pažiegė, jis nerandąs, nors daug kur važinėjo ir lankėsi. Anksčiau profesoriaus K. Būgos sodyboje Pažiegėje, kamaroje, buvo du miegamieji. Viename miegamojo gale profesorius, vasarą atvykęs į tėviškę, skaitydavo ir rašydavo, o kitame ilsėdavosi.
Pabuvokite Pažiegėje, toje aplinkoje, kuri suformavo iškilų lietuvių kalbos propagavimo riterį K. Būgą ir dar labiau įprasminkite savyje kiekvieno mūsų įgimtus dalykus: tėvų žemės, gimtinės traukos, papročių ir gimtos kalbos amžinumą.
Biustas Kazimierui Būgai
Būgos biustas stovi prie K. Būgos gimnazijos ir meno mokyklos. Jo biustą sukūrė Lietuvos nusipelnęs meno veikėjas, liaudies dailininkas, profesorius, valstybinės premijos laureatas, skulptorius Bronius Vyšniauskas, paminklo architektūrinės dalies autorius – R. Vyšniauskas. Paminklas atidengtas 1985 m.
Zarasų krašto muziejaus padalinio kalbininko K. Būgos memorialinio muziejaus Dusetų informacinis centras
2024 metais įkurtas Zarasų krašto muziejaus padalinio informacinis centras rengia muziejines ekspozicijas, teikia gido paslaugas kalbininko K. Būgos tėviškėje ir Dusetų miestelyje, renka ir su miesto svečiais dalijasi informacija apie vietines paslaugas, pramogas, organizuoja renginius, dalyvauja bendruomenės veiklose.
Antazavės dvaro rūmai
Dvaro rūmus XVIII a. pradžioje pastatė grafas Liudvikas Pliateris. Prie rūmų išlikęs trijų terasų parkas, ovalo formos aikštė su gėlynais, du tvenkiniai. Pakalnėje tyvuliuoja gražus Zalvės ežeras, iš kurio vardo kilo Antazalvės, o vėliau – Antazavės vietovės pavadinimas. Manoma, jog šiuos rūmus suprojektavo garsusis architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius savo jaunystės metais, bet tikrų duomenų apie tai nerasta. Tuo pat metu profesionaliai suprojektuota rūmų aplinka. Po grafo Liudviko Pliaterio mirties 1788 m., dvarą valdė jo našlė grafienė Kunigunda Pliaterienė. Kai senoji grafienė paseno, XIX a. ji Antazavės dvarą paskyrė vyriausiajam sūnui Kasparui. XX a. pradžioje iki 1920 m. Antazavės dvarą valdė grafienė Bogumila Elžbieta Ropp - Roppienė.
2012 metais pradėta cokolinio aukšto renovacija, o 2018 metais ir kitų pastato aukštų tvarkymo darbai.
2020 metais cokoliniame pastato aukšte įkurtos medžio drožybos, audimo ir keramikos dirbtuvės, dvaro palėpė pritaikyta konferencijoms, mokymams organizuoti. 2021 m. Antazavės dvaro rūmai pilnai aktualizuoti ir pritaikyti kultūrinėms, meninėms, edukacinėms, ekonominėms ir socialinėms reikmėms. Pirmame aukšte veikia kamerinė salė, kur vyksta įvairūs renginiai, koncertai. Čia taip pat yra retų spaudinių biblioteka, antrame aukšte įkurta menininkų rezidencija, kurioje yra erdvės plenerams, stovykloms, kitoms meninėms veikloms.
Antazavės Dievo apvaizdos bažnyčia, varpinė ir šventorius
Bažnyčia pastatyta 1794 m. dvaro savininkės Kunigundos Valavičiūtės-Pliaterienės rūpesčiu. Dvaras bažnyčiai paskyrė 3 dešimtinių žemės sklypą. Jame pastatyti ūkiniai pastatai, medinė klebonija. 1827 m. išmūryta šventoriaus tvora. Greičiausiai tuo metu pastatyta mūrinė varpinė. XIX a. viduryje parapijai priklausė 40 dešimtinių žemės. 1908–1911 m. veikė Lietuvių katalikų blaivybės ir „Saulės” draugijų skyriai. 1910 m. bažnyčia restauruota. Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai bažnyčioje įsirengė karinę ligoninę (pamaldos laikytos kapinių koplyčioje).
1939 m. remontuota šventoriaus mūrinė tvora. Tada panaikintos sunykusios Kryžiaus kelio stočių koplytėlės (statytos 1889 m.). Bažnyčios sienos 1941 m. suveržtos ir ištiesintos, įdėti nauji pilioriai, pakeistos supuvusios dalys. 1943 m. suremontuoti šventoriaus vartai.
Bažnyčia turi baroko architektūros bruožų, bazilikinė, kryžminio plano, su trisiene apside, dvibokštė, su bokšteliais. Vidus 3 navų, įrengti 3 altoriai. Prie šventoriaus tvoros glaudžiasi akmenų mūro varpinė. Šventoriuje palaidotas nuo 1963 m. Antazavėje klebonavęs Antanas Mikulėnas (1919–1986).
Basųjų karmelitų vienuolynas Antalieptėje
1732 m. vienuolynui buvo priskirti keli kaimai, pradėta statyti mūrinė baroko stiliaus bažnyčia. Basieji karmelitai – gana griežtos Šv. Teresės iš Avilos ir Šv. Kryžiaus Jono suformuotas regulos vienuolių ordinas. Pagrindinis jo tikslas – apaštalavimas tarp katalikų. Amžininkai pasakojo, kad vienuoliai buvo labai darbštūs, vaikščiojo basi ir tik per didžiausius šalčius įsispirdavo į medinius sandalus. 1832 m. vienuolynas buvo uždarytas, 1844 m. jo pastatuose įsitvirtino karinės žinybos, nuo 1877 m. vienuolyno rūmai daugiau nei 10 metų stovėjo tušti, apleisti ir nuolat grobstomi, kol 1880 m. juos perėmė Kauno gubernijos valstybės turtų valdyba. Norint išgelbėti vienuolyno rūmus, Lietuvos stačiatikių vyskupas 1889 m. čia pasiūlė įkurti stačiatikių vienuolyną. Pasiūlymas buvo priimtas ir rūmai perduoti Šventosios Dievo Motinos gimimo moterų stačiatikių vienuolynui. I-ojo pasaulinio karo metais vienuolės apleido Antalieptę. 1915 m. Antalieptėje apsigyveno vokiečių pulkas, kuris vienuolyne įkūrė karinį štabą, 1918 m. jame apsigyveno bolševikų karinis būrys, 1919-1924 m. patalpose veikė lietuviška pradžios mokykla, 1924 m. pastatus perėmė Lietuvos katalikių moterų kultūros draugija, vėliau – Švenčiausios Jėzaus širdies seserys – vienuolės. Vienuolyne buvo įkurdinta mergaičių Žemės ūkio mokykla, tarpmokyklinis gamybinio mokymo kombinatas. Dabar buvusio vienuolyno rūmai gražinti XVIII a. statytai Švento Kryžiaus bažnyčiai.
Antalieptės Švento Kryžiaus bažnyčia
Ši bažnyčia reprezentuoja vėlyvojo baroko architektūros laikotarpį. Jis Lietuvoje gyvavo beveik du šimtmečius: nuo 1600 iki 1790 m. Šiam stiliui būdingas didelis emocinis poveikis, kurį architektai pasiekdavo virtuoziškai žaisdami pastato dydžiu ir formų elementais. Daugiausia formų įvairovės ir dinamikos atsirado vėlyvajame baroke, kuris Lietuvoje apėmė visą šimtmetį: 1690 – 1790 m. Bažnyčia stovi šventoriaus viduje, iš rytų prie šventoriaus jungiasi vienuolyno rūmai. Po 1831 m. sukilimo bažnyčia buvo uždaryta, kurį laiką joje buvo laikomi arkliai. 1832 m. bažnyčia tapo pravoslavų cerkve, 1887 m. buvo pakeistas interjeras, sunaikintos freskos, pašalintas Didysis altorius. Bažnyčia labai nukentėjo, kai 1915 m. vokiečiai ją pavertė automobilių garažu.
Dabar bažnyčios interjere mažai beliko pirmapradžio grožio, būdingo barokui – tik šoniniai altoriai barokinių formų. Antalieptės Švento Kryžiaus bažnyčios ir vienuolyno ansamblis yra vertingas ir urbanistiniu požiūriu: vertikalus bažnyčios tūris dominuoja miestelio užstatyme bei praturtina jo panoraminius vaizdus.
Kalnų tipo hidroelektrinė Antalieptėje
Tik 0,5 km nuo Antalieptės, buvusio Gaidelių dvaro laukuose, yra pirmoji ir didžiausia Pabaltijyje kalnų tipo hidroelektrinė. Vanduo joje slėgimine derivacija ant turbinų ratų krinta iš didžiausio Lietuvos sąlygomis - 35 m aukščio. Antalieptės hidroelektrinės rezervai dideli: jos vandens saugyklos (tvenkinio) plotas - 1900 hektarų, tvenkinio naudingas tūris yra net 23,5 milijono kubinių metrų vandens, vandens paviršiaus lygis virš turbinų pakilęs net 34 m.
Galimas dalykas, kad ateis toks laikas, kai ir vėl galvosime apie energetinius resursus – mažas hidroelektrines. Antalieptės HE statybos istorija gali būti labai pamokanti, todėl nereikėtų jos užmiršti. Prieškario Lietuvoje, kai sparčiai plėtėsi šalies ūkis, kilo gyvenimo lygis, didėjo ir elektros energijos poreikis. Jau 1932 m. buvo galvojama, kaip racionaliau panaudoti vietinius energijos išteklius, tarp jų – vandens energiją. Detaliau nagrinėti šiuos klausimus ėmėsi 1936 m. įsteigtas Lietuvos energijos komitetas. Profesoriui S. Kolupailai vadovaujant, buvo sudaromas pirmasis Lietuvos vandens jėgainių kadastras, ieškomos ir tikrinamos vandens jėgainių statybos vietos.
1937 m. S. Kolupaila ir K. Pakštas atvyko į Antalieptę, apžiūrėjo jos apylinkes ir garsiąją Šventosios rėvą, kur upės nuolydis 5 km ruože yra 25 metrai. Įsitikinta, kad čia yra galimybė pagal to meto sąlygas pastatyti didesnės galios hidroelektrinę. Todėl dar tais pačiais metais jie pasirūpino, kad Šventojoje ties Antaliepte būtų įrengta vandens matavimo stotis upės nuotėkiui stebėti.
1939 m. komitetas patikslino anksčiau paruoštas elektrifikavimo gaires ir parengė Lietuvos 1939 – 1940 m. elektrifikavimo planą, pagal kurį 1943 m. turėjo būti parengtas 2000 kw galios Antalieptės HE projektas, o 1944 – 1945 m. pastatyta jėgainė.
Antrasis pasaulinis karas visus šiuos planus sugriovė. Garsieji hidrologai profesoriai S. Kolupaila ir K. Pakštas 1944 m. pasitraukė į Vakarus, vėliau – į JAV. Pokario metais tų mokslininkų idėjos, ekonominiai ir matematiniai skaičiavimai buvo realizuoti. Palankų šio klausimo sprendimą lėmė ir tai, kad tuometinėje energetikos valdyboje vadovaujantį darbą dirbo kraštietis Antanas Gruodis, kuris Antalieptės HE rūpinosi nuo 1945 m. iki mirties 1978 m.
Vykdant SSSR vystymo 1951 – 1955 m. penkmečio planą 1952 m. pabaigoje Ministrų Tarybos nutarimu buvo numatyta 1953-1955 m. pastatyti Lietuvoje žemės ūkio elektrifikavimo Antalieptės HE. Statybai jokios techninės dokumentacijos dar nebuvo. Paruošiamieji statybos darbai (dar be techninės dokumentacijos) pradėti 1954 m.
Ir sovietmečiu, statant visuomeninės paskirties objektus, reikėjo paruošti projektinę techninę dokumentaciją, suderinti su įvairiomis žinybomis – tik tuomet buvo galima tikėtis finansavimo. To meto Antalieptės HE statyba buvo išimtis: aukščiausioji valdžia pirmiausia davė leidimą, bet projektavimo darbai, kurių apimtis buvo didelė, turėjo būti atlikti, nes tokio tipo statinių Lietuvoje ir Baltijos šalyse dar nebuvo. Kalnų tipo hidroeletrinės statybos patirties mokytasi Gruzijoje ir Armėnijoje.
Pradėjus statyti pagrindinį jėgainės pastatą, pasirodė, kad projektas netinkamas. Vėliau paaiškėjo, kad nesėkmės kaltininkai yra geologai. Turėdami tik rankinius grąžtus jie gruntą tyrė tik 16 metrų gylyje. Teko tyrimus daryti iki 40 metrų gylio. Geologinei tarnybai buvo nelengva: Rytų Lietuvos paviršutiniai žemės klodai pagal mechaninę sudėtį labai įvairūs, dar didesnis „margumas“ gilesniuose sluoksniuose.
Projektavimo darbai vyko apie 11 metų. Buvo tikslinama, skaičiuojama, perskaičiuojama. Jeigu pradinė hidroelektrinės sąmatinė vertė buvo apie 20 mln. rublių, tai statybai užsitęsus, siekė beveik 26,6 mln. Šios elektrinės projektavimas buvo daugelio jaunų specialistų kūrybinio darbo pradžia ir patirties kaupimo metas. Antalieptės HE statyba baigta 1961 m. Pastačius šią kalnų tipo hidroelektrinę, susidarė jos užtvanka. Vanduo užliejo 800 ha plotą ir sujungė net 27 ežerus. Ši užtvanka dabar vadinama Antalieptės tvenkiniu. Antalieptės HE – technikos paveldo objektas.
Antalieptės pėsčiųjų tiltas
Antalieptė įsikūrusi abiejose Šventosios upės pusėse, kurias jungia pėsčiųjų tiltas. Miestelio centre esantis medinis tiltas yra pakabinamas ant metalinių lynų, o jį laiko dvi poros betoninių stovų su atramomis ir atotampomis, pastatytas 1986 m., ypač įdomus vaikams ir paaugliams ir jų vadinamas „beždžionių tiltu“. 1999 m. tiltas įrašytas į istorijos – technikos paveldo objektų sąrašą.
2021 metais pėsčiųjų tiltas yra rekonstruotas ir atnaujintas.
Antalieptės vandens malūnas
Tai vietos meistrų akmenskaldžių rankomis pastatytas malūnas. Jis yra ant dešiniojo Šventosios upės kranto, statytas 1855 m. iš skaldytų ir apvalių lauko akmenų, raudonų plytų ir kalkių skiedinio, stačiakampis ir vienaukštis. Sako, kad apie 1924 m. Antalieptėje užsidegė elektros lemputės, mat, tais metais malūne pradėjo veikti mažytė elektros stotis, kurios energija naudojosi keli miestelio gyventojai. Pastačius Antalieptės hidroelektrinę, malūnas buvo elektrifikuotas ir eksploatuojamas iki 1966 m. Dabar jis yra privati nuosavybė.
Šavašos pažintinis takas Antalieptėje
1,5 km takas - pirmasis Lietuvoje geologinis takas palei tikrų tikriausią kalnų upę Šavašą, kuri įteka į Šventosios senvagę šalia Antalieptės. Kintanti jos „nuotaika“ ir malonus čiurlenimas lydės visos kelionės taku metu, o aukšti slėniai, įsimintinas kraštovaizdis svaigins ir reikalaus šiek tiek jėgų ir net turistinių įgūdžių. Atkreipkite dėmesį į informacinius stendus, ženklinančius šį taką, kuriuose yra visa kelionėje reikalinga informacija apie nuostabią Šavašos upę ir jos aplinką: bebrynę, Lūžų mišką, kertinę miško buveinę, tris geologines stoteles: petrografinę, geomorfologinę ir fliuvialinę, išsamūs topografiniai žemėlapiai, atskleidžiantys žemės istorijos paslaptis.
Bet tai dar ne viskas – dešiniajame vingiuotos ir akmenuotos Šavašos upės krante yra keistas tik 1970 m. rastas Lūžų akmuo su dubeniu – tarp aukštų upės slėnių XVI-XVII a. buvusios senovės lietuvių šventyklos liekana. Kada užgeso šventovės ugnis, tyrinėjimai duomenų nesuteikė. Pagal įrengimą, ši šventykla gali būti panaši į Mosėdžio šventyklą, kuri datuojama XVI-XVII a. Vadinasi, ji veikė praėjus 100-200 metų po krikščionybės įvedimo. Ko gero, kad krikščioniškajam laikotarpiui priklauso ir Antalieptės šventykla. O kai keliaudami taku pavargsite, „Meilės salelė“ akmenimis čiurlianančiame Šavašos upės vingyje suteiks ramybę ir palaimą. Antalieptiškio medžio drožėjo Zenono Striškos sukurti ir suręsti originalūs mediniai liepteliai, tilteliai, pavėsinės bei apžvalgos aikštelė tikrai pamalonins jūsų poilsio ir kelionės akimirkas.
Antalieptės kraštotyros muziejus
Muziejaus istorija prasidėjo 1968 m. Tuomet vienas šviesiausių šio krašto žmonių, buvęs Antalieptės hidroelektrinės statytojas, o vėliau Zarasų elektros tinklų rajono vadovas, žinomas kraštotyros entuziastas Algimantas Žilėnas, Antalieptei padovanojo daug surinktų eksponatų. Šį brangų istorinį turtą priglaudė tuometinė Antalieptės vidurinė mokykla. Kraštotyros muziejus plėtėsi, jį papildė vis nauji ir vertingi eksponatai.
Naujai įkurtame visuomeniniame muziejuje eksponuojamos net akmens amžiaus iškasenos, kraštotyrinė medžiaga vaizdžiai pasakoja apie įvairius Antalieptės krašto istorijos etapus, kurie yra labai turtingi ir įdomūs. Visa muziejuje sukaupta medžiaga susisteminta į 23 skyrius: etnografija, istorija, numizmatika ir kitas vertingas temas.
Muziejuje priskaičiuojama per 400 eksponatų. Apsilankę šiame muziejuje gali daugiau sužinoti apie kunigą Stanislovą Stakelę: jis buvo ne tik kunigas, bet ir seniūnas, policijos viršininkas, žmogus, kurio pastangomis pravoslavų cerkve tapusi bažnyčia vėl buvo gražinta katalikybę išpažįstantiems tikintiesiems, o parapijai sugrąžintos visos teisės. Kitas šiam Antalieptės kraštui ne mažiau svarbus žmogus – gydytojas Pranas Vaičiulis, garsus buvo ne tik Zarasų rajone, bet ir Rytų Lietuvoje. Nemaža eksponatų dalis byloja apie šio muziejaus pradininko Algimanto Žilėno veiklą ir gyvenimą.
Energetikos muziejus
2017 m. rugsėjo 16 d. Antalieptėje atidarytas visuomeninis energetikos muziejus. Prie šio muziejaus atidarymo prisidėjo VU jaunieji energetikų klubo nariai. (M. Reinio g. 6, Antalieptė, Zarasų r.). Antalieptės krašte energetikos tema ypatingai artima, juk čia dar 1961 m. buvo pastatyta vienintelė kalnų tipo elektrinė Lietuvoje.
Arkivyskupo Mečislovo Reinio gimtinė Madagaskaro kaime
Tvirtinama, kad gimtajam kaimui Madagaskaro pavadinimą sugalvojo Mečislovas Reinys (caro laikais kaimas vadintas Bykovu). Jame yra išlikusi sodyba, kurioje 1884-1953 m. gyveno būsimas arkivyskupas, Kauno Vytauto Didžiojo Universiteto profesorius, Nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras Mečislovas Reinys. Liudininkai prisimena, kad jo gimtinė buvo gražiai užlaikytas namas, o pačioje sodybvietėje buvo 7 atskiri pastatai. Sodyba išsiskyrė eglių ir liepų gausa.
Nepaprasto gerumo žmogus aplinkiniams buvo M. Reinys. Jį pažinoję prisimena, kad garsusis Lietuvos katalikų bažnyčios veikėjas mokėjo net 16 kalbų, buvo paprastas žmogus, vienodai pagarbiai elgęsis ir su aukšto rango pareigūnais ir paprastais kaimo žmonėmis. Niekada nesipuikavo prieš kitus savo padėtimi ir niekam negailėjo patarimų ar pamokymų. Visada aplankydavo kaimynus, būtinai ką nors padovanodavo. Jeigu neturėdavo kokio daiktelio, tai nors pinigų duodavo.
Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Sartų regioninio parko grupės lankytojų centras
Zarasų ir Rokiškio rajonų sandūroje išsidėstęs Sartų regioninis parkas užima 12 107 ha plotą. Parko ašis – ketvirtas pagal dydį, turintis ilgiausią kranto liniją Lietuvoje (79 km) – Sartų ežeras (1336 ha). Ežeras turi 7 stambias atšakas, 7 salas, daugybę įlankų, pusiasalių ir protakų. 91% regioninio parko ploto užima paukščių ir buveinių apsaugai svarbios teritorijos – Natura 2000.
Parke įrengti Jaskoniškių, Ilgašilio ir Dusetų girios pažintiniai takai, gausu gamtos ir kultūros paveldo objektų. Dusetų kraštas buvo paskelbtas Lietuvos turizmo traukos vietove 2008 m. Dalis Sartų regioninio parko (Zarasų rajono dalyje) 2010 m. pripažintas patraukliu turizmui tiek nacionaliniu, tiek ir tarptautiniu mastu.
Dusetose įkurto Sartų regioninio parko lankytojų centro ekspozicijoje įrengti informaciniai terminalai, filmų peržiūros įranga, interaktyvūs stendai, atkuriami gamtos garsai, kad lankytojai patirtų betarpišką gamtos suvokimo jausmą.
Šis lankytojų centras čiulba paukščių balsais, stebina pateikiamais gamtos vaizdais, jame gausu lengvai prieinamos informacijos apie parko objektus, kraštovaizdį, biologinę įvairovę. Viskas tarsi išmaniajame telefone – belieka pirštu prisiliesti. Smalsuoliams pateikiama ir daugelio metų tradicinių respublikinių ristūnų žirgų lenktynių filmuota medžiaga, galima susipažinti su senovės vietos gyventojais – sėliais, senoje valtyje paklausyti sutartinių įrašų.
Jaskoniškių pažintinis takas
Takas Jus vilios į miško gilumą. Būkite atidūs – pušyje galite pamatyti juodosios meletos iškaltą uoksą. Kasmet meleta senuose, pažeistuose medžiuose išsikala sau naują uoksą, o buvusius savo namus palieka kitiems miško gyventojams. Šis paukštis mėgsta ypač senus, brandžius medynus.
Take įrengtas stendas papasakos apie genius – tikrus miško „sanitarus“.
Ar viską žinote apie spygliuočius ir miško uogas? Jaskoniškių miške ypač paplitusios mėlynės ir bruknės.
Keliaudami atidžiai klausykitės Jus lydinčių paukščių čiulbesio, kurie gydo ir taurina. Neatsitiktai senosios civilizacijos paukščius lygino su dievais. Tyliai pakluskite mažųjų giesmininkų „vilionėms“ ir stebėkite paukščius. Jums gali pavykti išgirsti kikilį, strazdą, liepsnelę, didžiąją zylę, ankstyvąją, pilkąją ir žaliąją pečialindas, margasparnę musinukę, karetaitę, o jeigu pasiseks – ir sketsakalio balsą.
Skruzdėlynas – sudėtinga labirintų sistema tiek po žeme, tiek viršutiniame iš šakelių ir spyglių suneštame kaupe.
Apie miško paklotę tikrai girdėjote, o ar žinote apie „gyvybę ant negyvo“? Negyva mediena (stuobriai, virtėliai) gyvybiškai svarbi daugeliui organizmų: samanoms, bestuburiams, kerpėms, grybams.
Nepraeikite ir pro žemėje iškastą Vyčio kryžių, kuriam jau daugiau nei 70 metų. Nors dabar jis apsamanojęs ir apaugęs medžiais, tačiau jo kontūrai dar matomi. 1934-1939 m. šiame miške vykdavo vaikų vasaros stovyklos, kurių metu ir buvo iš žemių supilta aikštelė ir kryžius.
Stambiausias Lietuvos graužikas yra bebras. Sartų ežero pakrantėse gyvenantys ir jauniklius vedantys bebrai įsikūrę dviejų tipų slėptuvėse – urvuose ir pačių ręstose „trobelėse“. Ar žinote, kad bebrų dantys nėra tokie balti, kaip teigiama dantų pastos reklamoje? Jų priekiniai dantys. oranžinės spalvos kandžiai.
(Parengta pagal informaciją:,,Meisteryje“, ,,Zarasų krašte“, ,,Žemaičių žemėje“, „Gimtinė“, „Utenis“, ,,Kultūros baruose“, P. Gipiškio ,,Zarasų kraštas“, Dusetų seniūnijos ir parapijos bendruomenės santalkos metraštį, Lietuvos sunkiųjų arklių veislės augintojų asociacijos informaciją, L. Raubiškienės „Zarasai laiko vilnyse“, L. Būgaitės „Proskynos“, Sartų regioninio parko informaciją), publikacijass laikraščiuose, J. Nemanio „Zarasų rajono kultūros paveldas“,, A. Žilėno „Zarasų kraštas“, V. Kibirkščio „Antalieptė“, V. Indrašiaus „Kaimai prie Šventosios“, B. Kviklio „Lietuvos bažnyčios“, laikraščiai „Ūkininko patarėjas“, „Gimtinė“, ,,Rasos“, žurnalas ,,Kultūros barai“, S. Kirailytės „Antazavės krašto istorija“, B. Kvyklio „Lietuvos bažnyčios“, , A.Matiuko „Po Zarasų kraštą“)
Informacija atnaujinta 2024-10-11 10:50