Seniūnas Vygirdas Žalkauskas
Tel.: 0 385 36011, el. p. imbradas@zarasai.lt
Ežero g. 5, Imbrado k., Imbrado sen., Zarasų r.
Imbrado seniūnija išsidėsčiusi šiaurės vakarinėje Zarasų rajono dalyje, jos teritorija ribojasi su Latvijos Respublika. Seniūnijos administracinis centras – Imbrado kaimas, įsikūręs ties kiek piečiau telkšančiais Imbrado ir Avilio ežerais. Imbrado kaimas nuo Dusetų miesto nutolęs per 23 km, nuo Zarasų Imbradą skiria tik 10 km, o nuo Utenos – 60 km. 2024 m. liepos 1 d. Imbrado seniūnijoje savo gyvenamąją vietą deklaravo 1576 asmenys.
Zarasų rajono savivaldybės mero 2024 m. balandžio 8 d. potvarkiu Nr. P-150 Imbrado seniūnijos teritorijoje sudarytos 5 seniūnaitijos. Kiekvienoje seniūnaitijoje gyventojų interesams atstovauja seniūnaičiai. Seniūnaičių teisės ir pareigos apibrėžtos Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 39 straipsnyje.
Imbrado seniūnijos seniūnaitijų ir seniūnaičių sąrašas
|
Nr. |
Seniūnaitija |
Seniūnaitis |
Seniūnaitijos teritorija |
|
1. |
Avilių |
Ligita Čerkova |
Avilių II k., Avilių vs., Kalvelių k., Miliūnų k., Rapkiškių k., Stainiškių I k., Areliškių k., Bieliūnų k., Duburaičio I k., Duburių k., Grumbinų I k., Jovydžių k., Kelpšiškių k., Murovankos k., Petraučiškių k., Petraučiznos k., Piliakalnio k., Plisiškių k. |
| 2. | Imbrado |
Valdas Kraucevičius |
Bakaleriškių k., Bakasiškio k., Briedlaukio k., Čepuliškių vs., Galilaukio vs., Giliuškių vs., Grumbinų II k., Gurnapolio k., Imbrado k., Janinos vs., Juozapavos k., Kiviškių k., Kukuliškių vs., Milžinų k., Nedožinkos k., Strepčiškių k., Vaižgantų vs. Adomaukos vs., Aleininkų k., Ausiejaukos vs., Bliokmanto k., Čepelaukos vs., Feklistaukos k., Garadaukos k., Jancavos vs., Julijanavos k., Karčiomkos k., Kartašovkos vs., Kiečių k., Kirilaukos vs., Kovenkos vs., Kurionkų k., Laužadžių vs., Martyniškių vs., Neišeriškių vs., Preidiškių k., Prekeliškių vs., Ragaukos vs., Stelmužės k., Stumbrinės vs. Šalnos vs., Šeštokiškių k., Vietriniškių vs. Adomavos k., Antaniškių k., Aškinkos k., Avilių I k., Ažuraisčių k., Baltamiškio vs., Gojaus k., Gubarių k., Ilgių vs., Kamšos k., Kuklių k., Midolkų k., Novinkų k., Raudankų k., Ropiškių k., Rutuliškių k., Smėlių k., Zagurnų k., Žagarių k. |
| 3. | Šniukštų |
Gėnė Chochlova |
Astraučiznos k., Čičirių k., Degutiškio k., Duburaičio k., Dunduliškio k., Didėjos k., Paliesės k., Šniukštų k., Vėdarių k., Volungių k., Alkaukos k., Biržiniškio k., Bugų k., Bugų Šilelio k., Gegužiškio k., Joniškio k., Kazimieriškio k., Kukariškio k., Kumpuolių k., Maniuliškių k., Margavonių k., Pamilgedžių k., Pailgių k., Paliūnių vs. |
| 4. | Suvieko |
Laima Dainienė |
Andrioniškio k., Anupriškio k., Balčiūniškių k., Boleslovavos k., Cibulinės k., Garbūnėliškio k., Guogiškio k., Kastantinavos k., Katkuškių k., Kriovinių k., Maironių k., Meiriškėlių k., Novinkų vs., Rudinių k., Salaviškio k., Stonupio vs., Suvieko k., Upiškių k., Vaidminių k., Antužiškių k., Ažubalių k., Ažvertiniškių k., Bikūnų k., Dagilių k., Degsnės k., Didėjos k., Duogių k., Grybinės k., Jaciškių k., Kadariškių k., Kamuntiškių k., Knipiškių k., Konecpolio k., Medoliškių k., Meiriškių k., Mironiškio k., Miškiniškių k., Mozūriškių k., Pagriovinės vs., Patiltinių k., Paupinės k., Raginės k., Ramumos k., Raudinės k., Rudėnų k., Salinių k., Sodžių k., Sviriškių k., Tertelių k. |
| 5. | Samanių |
Algimantas Trumpa |
Ajočių k., Baraukos k., Bebrinkos k., Juodenių k., Juozapavos k., Kamariškių k., Kriaunėnų k., Lipnikų k., Milgedžių k., Pamilgedžių k., Raistinių k., Rasimų k., Rudakasų k., Samanių k., Skaistinės k., Slavėniškio k., Subatiškio k., Suvėnų k., Ulytėlės k. |
Imbradas ir Stelmužė
Manoma, kad vietovėje buvo gyvenama seniai, tačiau rašytiniuose šaltiniuose Imbradas, nurodant čia veikusį dvarą, paminėtas tik 1677 metais. Kiek anksčiau, nuo XVI a. antrosios pusės, geriau žinoma Stelmužė. Įvairiuose informaciniuose šaltiniuose minima, kad greta Stelmužės ežero galėjusi būti pilis, tačiau šios hipotezės nėra patvirtintos. Kadangi Stelmužė buvo greta dabartinėje Latvijos Respublikos teritorijoje veikusio Livonijos ordino įtakos zonos – žymų pėdsaką jos istorijoje paliko vokiečių dvarininkai.
Stelmužė yra pačiame šiaurrytiniame Lietuvos pakraštyje, dar šiauriau Zarasų miesto. Įsikūrusi kalvose, iš visų pusių daubota, ją supa ežerai ir miškai. Jau pats keliukas į Stelmužę, pasak Č. Kudabos, stelmužiškio kraštovaizdžio reliktas, esantis labai retas, patrauklus ir saugotinas. Nuotaikingai liuoksi jis nuo kalnelio ant kalnelio ir nejučia pakelia nuotaiką. Keliaujant juo, akį patrauks peizažas ir ypač reljefas, kuriam būdingos smulkumo savybės: kalvos staigiašlaitės ir smulkios, daubos nedidelės, bet gilios, maži jose pasislėpę ežerai, giraitės ir gyvenvietės. Netoli Sabališkių yra Deksnės miškai. Tarpukalvias, tarpumiškiais yra Lukšto, Stumbrinės, Apynėlio, Kiečių, Ilgio ežerai, netoli gražuolis Čičiris. Būta tų ežerų daugiau, bet jau užaugo. Štai Samanykščio pelkė – ne kas kita, o gražaus ežero guolis. Pasak padavimo, šalia jo buvo kalnas ir dvaras, o jame gyveno ponas – negeras žmogus. Išaugo šalia šio ežero graži mergelė ir krito į akį ponui. Vijosi kartą jis mergelę, o toji puolė į ežerą. Pagailėjo nelaimingosios dvasios ir padarė savo undinėle, tad ji nenuskendo. O nuskendus ponui, ežero vanduo pradėjo gesti, užaugo ir Samanykščio pelke virto…Keliaudami keliuku Stelmužės kryptimi toliau, net nepajusite, kaip prieš akis atsivers kalvų ir daubų sūkurys, kuriam nežinia nuo kada duotas skambus ir malonus pavadinimas – Stelmužė. Kaimynai latviai rašo Stelmuižė – gal nuo jų tas vardažodis: muižė – dvaras, o pirmoji pavadinimo dalis reiškė gal kokio Stelerio pavardę, gal vietą (Stell) ir, galimas dalykas, yra vokiškos kilmės.
Tai, kad vietovė galėjo turėti ir senesnę priešistoriją rodo archeologinės praeities likučių radiniai. Matyt, patogu čia buvo apsigyvenus pirmiesiems gyventojams: kalvų, daubų su ežerais žiedas sudarė tarsi gamtinę slėptuvę. Gal vietovėje ir pilies prie Stelmužės ežero būta, nes rasta neaiškaus perkaso likučiai. Tik vėliau čia iškilo dvaras, XVII – XIX a. valdytas Pabaltijo baronų Folkerzambų ir Rusijos dvaro rūmų dvariškių Valujevų, kuriuos XX a. pakeitė baronai Hanai. Šiuos būtų keitę kiti, tačiau per I pasaulinį karą dvaro rūmai buvo sunaikinti. Vienas iš garsiausių didikų Stelmužėje – P. Valujevas, Rusijos carų Nikolajaus I ir Aleksandro II laikais buvęs Vidaus reikalų ministru, net ministru pirmininku, o vėliau – Valstybės turtų ministru.
Stelmužės ąžuolas
Pirmą kartą Stelmužės ąžuolas tvarkytas 1916 m. Tada apkalė jo drevę, o patį aptvėrė. Įvairių pasakojimų apie galiūną pasakojama. Senoliai tvirtino, kad ąžuole esančia labai didele kiauryme (dreve) galima nusileisti iki pat medžio šaknų. Sako, kad drevėje kadaise buvo rasti aukšto žmogaus griaučiai su prancūzišku šautuvu. Ten esą slapstėsi Napoleono karys, mat, iš Rusijos žemių vejami prancūzai, sušalę, alkani ir ligoti, buvo apsistoję Stelmužėje. Teigiama, kad ąžuolo šaknys gali slėpti lobius. Ir ko tik nematė, ko nepatyrė per ilgą amžių Lietuvos ąžuolų ąžuolas! Prie jo šaknų degė aukurai, ant kurių žilagalviai vaidilos degino aukas dievams. Ąžuolas matė kryžiuočių ir kalavijuočių riterius, šarvuotus švedų karius, regėjo kaizerio bei hitlerines kariaunas, 1831 ir 1863 m. prie jo rinkosi vyžoti apylinkių valstiečiai. Senolis medis yra 23 m aukščio, 3,5 m skersmens, 13 m apimties prie žemės ir auga ne mažiau kaip 1500 metų. Nėra Lietuvoje senesnio augalo už šį ąžuolą. Senesni tik kalvos, ežerai ir akmenys.
Vergų bokštas
Minima, kad nuo XVII a. Stelmužės dvare buvusi žiauri priespauda. Tai liudija dvaro parko pakraštyje stovintis Vergų bokštas - nedidelis, aukštokas, keturkampis netašytų lauko akmenų pastatas su angomis viršutinėje dalyje. Jame dvarponiai kalindavo prasikaltusius baudžiaunininkus - uždarydavo nakčiai, kankindavo ir taip jau prislėgtus žmones, o dieną vėl išvarydavo į darbą. Pasakojama, kad dvarponiai nuo žmonių ir apie baudžiavos panaikinimą buvo nutylėję. Reikėjo drąsiausiems stelmužiškiams net Petrapilį pasiekti, kad apie tai sužinotų.
Stelmužės Viešpaties Jėzaus Kryžiaus filijinė bažnyčia (dabar čia Bažnytinio meno muziejus) ir varpinė
Tai klasicizmo tradicijomis 1650 m. vietos meistrų pastatyti maldos namai. Kažin, ar daug savo krašte jai lygių senumu beturime. Ji vienintelė Lietuvoje, kurioje dar išliko tokie vertingi medžio kūriniai, kurių dalis, pasak žinovų, padaryti 1713 m. Bažnyčioje daug vertingų baroko stiliaus puošmenų: bareljefų, horeljefų, skulptūrų, spirališkų kolonų, originalios medinės ornamentikos, senų religinių paveikslų. Apie šiuos meno kūrinius dailininkas V. Bičiūnas rašė: „Bet lygiai altorius, lygiai sakykla puošniai ir gausingai medžio raižyba padailinti. Altoriuje Nukryžiuotasis puikaus darbo, ažūrinės vynuogių girliandos supamas. Sakyklos apačia ir laiptai irgi raižyti. Viršuje sakyklos visas būrys cherubinų su Kristaus kančios įrankiais šokinėja“. Menotyrininkų teigimu, ši medžio drožyba yra profesionalių meistrų darbas. Menotyrininkė Marija Matušakaitė pažymi, jog Stelmužės bažnyčios altoriaus ir sakyklos autorius nežinomas. Aišku tik, jog tokio tipo sakyklos plito XVII a. pabaigoje - XVIII a. pradžioje Rytų Prūsijoje, analogiška medžio drožyba randama Latvijos ir Lenkijos bei evangelikų liuteronų bažnyčiose Rytų Prūsijoje. Seniau Stelmužės dvare gyvenę ir dirbę liuteronai latviai, todėl ir bažnytėlė buvusi liuteroniška. Vėliau šiame dvare buvo apgyvendinti lietuviai katalikai ir nuo to laiko bažnytėlė tapo katalikų šventove(nuo 1808 m). Lankantis Stelmužės bažnyčioje, verta prisiminti, kad čia XIX a. viduryje kunigavo J. Dovydaitis, vėliau dirbęs M. Valančiaus sekretoriumi, žinomas kaip rašytojas, parašęs didaktinės literatūros veikalą „Šiaulėniškis senelis“, vertėjas, švietėjas, nes čia kunigaudamas savo lėšomis įsteigė mokyklą vietos vaikams, pats mokė juos skaityti ir rašyti.
O štai ką apie bažnytėlę kadais pasakojo 90-metis senolis. Kartą, baudžiavos laikais, pas Stelmužės poną į svečius atvažiavo kažin koks nepažįstamas ponas. Jam labai patiko dideli, gražūs dvaro šunys ir jis pasiūlė Stelmužės ponui už vieną šunį tris baudžiaunininkus atiduoti. Pasiūlymas dvarponiui patiko, o po kelių dienų ir mainai įvyko: už du šunis buvo gauti šeši baudžiaunininkai. Po dviejų dienų baudžiaunininkai pabėgo pas savo senąjį poną. Stelmužės dvarininkas įprašė po kaimus prekes besiūlančius žydus surasti tuos pabėgėlius. Jie buvo greitai surasti, bet netrukus ir vėl pabėgo. Kai trečią kartą juos sugrąžino ir smarkiai rykštėmis nuplakė, ponas paklausė:“-Ko jūs bėgate nuo manęs? Ar jums ten geriau negu pas mane?“ Tada baudžiaunininkai puolė prieš poną ant kelių ir tarė: „-Mielas pone, kaip mes nebėgsime, kad Stelmužėje bažnytėlės nėra!“. Po šių žodžių pono širdis atsileido: jis davė žodį ir jį ištęsėjo iš Lygumų miško perkėlęs bažnytėlę į Stelmužę ir ją gražiai įrengęs.
Šalia bažnyčios, vakarinėje šventoriaus dalyje, stovi varpinė.
Švenčiausios Mergelės Marijos apsireiškimo vieta prie Ilgio ežero
Stebuklingas apsireiškimas įvyko 1967 m. birželio 30-ąją Kintiškių kaime, Ilgio ežere. Du jaunuoliai, vėlų vakarą vykę iš savo giminaičių, ant ežero pamatė šviesą, kuri neartėjo. Privažiavę arčiau pamatė ant sutrūnijusio polio stovinčią jauną nepaprasto grožio mergaitę: ji vilkėjo balta suknele su pelerina viršuje, turėjo aukso spalvos plaukus, vieną ranką laikė prie krūtinės, o kitą buvo nuleidus. Jaunuoliai išsigando matytų vaizdinių, papasakojo apie juos namiškiams ir kunigui. Netruko žinia apie apsireiškimą pasklisti toli už rajono ribų ir pradėjo čia važiuoti žmonės – savo akimis išvysti stebuklingą vietą, suklupti prie ežero, išsakyti maldomis ir išraudoti tai, kas slegia ar skaudina. Kasmet Ilgio ežere ir jo pakrantėje atsiranda vis nauji kryžiai, altorėliai, spalvingiau pražysta gėlės – padėkos, tikėjimo ir vilties ženklai.
Imbrado Jėzaus Nukryžiuotojo bažnyčia
Ši liaudiškai klasikinė bažnyčia – vienintelis rajone darnių proporcijų ir tektoniškos kompozicijos statinio pavyzdys. Ji statyta 1786 – 1787 m. Pranciškaus Molio lėšomis, o 1891 m. brolių Jono ir Pranciškaus Prūsokų lėšomis išdekoruota iratnaujinta. Vėliau, pirmos Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpiu, bažnyčia buvo remontuojama: nuleistos jos grindys, atlikti dažymo darbai, papuoštas jos interjeras (palubė, Didysis ir šoninis altoriai).
Avilių Švenčiausio Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia
Jos istorija siekia 1812 – 1818 m., kuomet Avilių dvaro savininkė Gertrūda Kaminskienė dabartinės bažnyčios vietoje pastatė naują koplyčią. Tik 1875 m. kunigas L. Misevičius, iš Vencavų dvaro savininkų Kruvičių gavęs paramą, koplyčią perstatė į bažnyčią: iš abiejų jos pusių pristatė po zakristiją ir pailgino pastatą. Bažnyčios architektūrai būdingas tradicinis planas: pailgas stačiakampis su kukliu fasadu be portiko. Avilių bažnyčios statybos metu Lietuvos medinėje architektūroje buvo paplitęs romantizmas, kuriame atspindėjo liaudies tradicijos, kartojančios įvairių stilių formas. Tad ir Avilių kaimo bažnytėlės liaudiškos architektūros formose pamatysite klasicizmo tradicijoms būdingus elementus. Šventovėje įspūdingas Didysis altorius – jo centre pavaizduota Kalvarija.
Suviekas
Suvieko kaimas (seniau ir dvaras) yra į vakarus nuo Zarasų, prie Suvieko ežero. Žinoma vietovė jau seniai – dar nuo lietuvių kovų su Livonijos ordinu laikų. Pasak pasakojimų, Suviekas kitados buvo didelis miestas, turėjęs 700 namų, aptvertas siena, kurioje buvo dveji vartai. Net tris kartus jis buvo sunaikintas, nes ne kartą esanti Lietuvos pakraštyje vietovė buvo puolama ir siaubiama: po 1275 m. kalavijuočių įsikūrimo Dinaburge (Daugpilyje), kovose žuvo narsus krašto gynėjas – kunigaikštis Žytas, o gyvenimas Suvieko apylinkėse atgijo tik nusistovėjus sienai su Livonija.
Istoriniai šaltiniai liudija Suvieką kaip stambų kaimą ir mini jį XV a. raštijoje, 1522 m. minima medinė bažnyčia, 1533 m. vietovė vadinama miesteliu, iš 1596 m. dokumentų sužinome apie Suvieko dvarą, o iš 1617 m. – evangelikų reformatų bažnyčią ir unitų vienuolyną. XVIII a. pradžioje, Šiaurės karo metu, Suviekas buvo sugriautas, o 1802 m. perduotas Ilūkstės unitų vienuolynui. Palikta Suvieko žemėje ir Prancūzijos istorijos ženklų: 1812 m., prancūzų karo metu, po jos apylinkes klaidžiojo prancūzų kariai, o vienas jų ir šeimą čia sukūrė.
Paminklas sentikiams
Pirmieji bėgliai sentikiai iš Rusijos Rudėnuose (Rudancuose) apsigyveno dar XVII a. Pagal archyvinius duomenis Ignatijus, Petras ir Grigorijus Kurakinai čia 1844 m. atstatė cerkvę, kuri, pasak kai kurių šaltinių, buvo pastatyta XVIII a. Atstačius maldos namus, jie ne kartą kentėjo ir nuo gaisrų, ir nuo caro valdžios draudimų, ir nuo kitokių nelaimių, tačiau ši sentikių bendruomenė po kiekvieno sukrėtimo, tegul ir ilgesnės pertraukos, atstatydavo bei atnaujindavo savo kaimo šventovę. XX a. viduryje, mažėjant kaimo gyventojams, cerkvė neteko savo parapijiečių, ilgą laiką buvo uždaryta, o 1992 m. išardyta. Dabar jos vietoje stovi 2004 m. gegužės 23 d. atidengtas vienintelis Lietuvoje paminklas sentikiams, kuriame įrašyta: „Šioje vietoje XVIII a. buvo įkurta sentikių cerkvė. Ateikite ir nusilenkite“. Tikime, kad ateisite į vietą, kuri susijusi su daugelio žmonių likimais, įamžina šventovę, atminimą tėvų ir protėvių, visų tų, kurie čia gimė, buvo pakrikštyti, meldėsi.
Čičirio ežeras
Suvieko apylinkių puošmena – 144 m (kai kuriuose krantuose prie Vėdarių kaimo – net iki 180 m) virš jūros lygio pakilęs sėlišku vardu pavadintas Čičirio ežeras. Tai didelis, turintis 715 ha plotą ir 35,4 km ilgio kranto liniją bei keistus kontūrus ežeras, kurio ilgis su Didėjos atšaka – 11,6 km, didžiausias plotas – 2,5 km, giliausia vieta – 39,2 m, o vidutinis gylis – 7,7 m. Ežere esančios 6 salos - Šienaujama, Didžioji, Perkasas, Astraviukas, Juodoji ir Didėjos išsibarsčiusios abiejose ežero atšakose, kurios, žiūrint iš viršaus, primena „V“ raidę, o prie vieno iš įtekančių 9 upelių, Melnytėlės, kadaise veikė malūnas, kurio žymės matomos ir dabar. Čičirio pakrantėse yra Didėjos ir Vėdarių kaimai, kuriuose dar išlikę senosios kaimų kapinaitės. Patį ežerą siūlome apžiūrėti atvykus į Andrioniškį, nuo kurio kalno atsiveria įspūdingi jo vaizdai.
O štai ką apie Čičirio ežerą pasakoja sena legenda: kartą sumanė velnias išmatuoti Čičirį ir Rokiškio rajone esantį Dirdų ežerą. Kaip tarė, taip ir padarė, tik bėda - išmatavęs pastebėjo, kad Čičirio ežeras yra didesnis. Sumanė velnias abu ežerus dydžiu sulyginti – pasiėmęs didelį kaušą jis pradėjo iš Čičirio į Dirdų ežerą vandenį nešioti. Gal ir būtų pavykus jo užmačia, bet nešant dvyliktą kaušą ėmė ir užgiedojo gaidys: kaušas iškrito, išsiliejęs vanduo nutekėjo į nuolaidesnę vietą ir atsirado naujas nedidelis ežerėlis, žmonių Kaušeliu pavadintas.
Vaidminių akmuo su „arklio“, „meškos“ ir kitomis pėdomis
Šis archeologijos paminklas yra Vaidminių kaime, apie 400 m į rytus nuo kelio Zarasai – Samaniai. Sako, kad 170 x 142 cm dydžio akmuo pėduotas arklio, meškos, katės ir vaiko pėdomis. Jis - netaisyklingos formos, plokštokas, šiaurės ir vakarų pusėse apsamanojęs, gilokai prasmegęs į žemę. Pasakojama, kad po akmeniu yra paslėpti turtai, tad dažnai vakarais ir naktį virš jo matomos ugnelės. Išvydę šviesą žmonės teigia, kad tai dega auksas, nes akmens prislėgti turtai yra užkeikti ir nepaimami.
Lygumų akmuo
Netoli Stelmužės dvarvietės, nužingsniavę keliuku nuo ąžuolo į šiaurinį parko pakraštį apie 1,6 km, Lygumų miške, rasite pasislėpusį akmenį, kuris ilgio matmenimis (18 m) gali lenkti garsųjį anykštėnų Puntuką. Taip pat platus ir jo paviršius. Anot čia mokytoja dirbusios A. Radzevičienės, sykį visa vietos mokykla (40 moksleivių) sulipo ant akmens ir nusifotografavo. Apie akmens galybę pasakoja ir išlikusi legenda. Pasak jos, kai Velnias Milžinas paleido akmenį žemėn, nuo jo kritimo visa Žemė sudrebėjo. Ir nors visas jis susmego, smūgio būta tokio stipraus, kad nuo jo atsirado kalvos, kalneliai ir daubos.
Maniuliškių piliakalnis
Piliakalnis yra netoli Maniuliškių kaimo. Tyrinėjant piliakalnių buvo rasta brūkšniuotosios keramikos pavyzdžių, liudijančių jog piliakalnis buvo naudotas dar pirmojo tūkstantmečio prieš Kristų antroje pusėje bei pirmojo tūkstantmečio po Kristaus pirmoje pusėje. Pietinėje piliakalnio papėdėje rastos senovinės gyvenvietės liekanos. Yra pasakojama, jog greta piliakalnio guli didokas, plokščias akmuo, o po juo paslėptas lobis. Jei nori paimti tą lobį, reikia iš to akmens paimti akmenuką, įsidėti į burną ir nešioti tris paras nepratariant nė žodžio, tačiau iki šiol niekas negalėjo išlaikyti akmenuko nekalbėdamas tris paras. Taip ir liko užburti lobiai po juos saugančiu akmeniu.
(Naudota literatūra: D.Pulokaitės ir D.Snarskienės publikacijos „Zarasų krašte“, S.Navardausko „Po Zarasų apylinkes“, „Ignalinos AE regiono ilgalaikio subalansuoto vystymo strategija“, „Ignalinos AE“, P. Gipiškio, V.Baranovskio „Amžinos šventovės“, A.Matiuko „Po Zarasų kraštą“.
(Naudota medžiaga: laikraščiai „Ūkininko patarėjas“, „Gimtinė“, „Utenis“, ,,Rasos“, žurnalas ,,Kultūros barai“, P. Gipiškio, S. Kirailytės „Antazavės krašto istorija“, L. Raubiškienės „Zarasai laiko vilnyse“, Sartų regioninio parko informacija, B. Kvyklio „Lietuvos bažnyčios“, A. Žilėno „Zarasų kraštas“,“) Naudota literatūra: publikacijos laikraštyje „Zarasų kraštas“, žurnale „Kelionės ir pramogos“, J. Nemanio „Zarasų rajono kultūros paveldas“, P. Gipiškio „Zarasų kraštas“, V. Baranovskio „Amžinos šventovės“, J. Kaladinsko istorinė apybraiža „Suviekas“, „Lietuvos gamta“)
Informacija atnaujinta 2024-10-11 10:54