Zarasų krašto kalba

Zarasų rajonas yra Lietuvos rytinėje dalyje, todėl jo gyventojų kalboje galima išgirsti rytų aukštaičių tarmių ypatybių. Skirtingose krašto vietovėse kalbėjimas gali šiek tiek skirtis – savitas gali būti tarimas, žodynas, kalbos formos.

Tarmių žodyne išlikę daug senesnių žodžių ir posakių, susijusių su kasdieniu žmonių gyvenimu, amatais, gamta, žemdirbyste ir papročiais. Dalis jų šiandien vartojami vis rečiau.

Todėl vyresnių krašto žmonių kalba – tarsi gyvas kalbos archyvas, padedantis pažinti, kaip anksčiau gyveno ir kalbėjo mūsų krašto žmonės.

Vyresnių Zarasų krašto žmonių kalboje galime išgirsti žodžių, tarimo ar posakių, kurių jaunesni žmonės jau beveik nevartoja. Taip yra todėl, kad kalba nuolat keičiasi. Bendrinė kalba, žiniasklaida, mokykla, kelionės ir bendravimas su kitų kraštų žmonėmis daro įtaką mūsų kasdienei kalbai.

Tačiau senesni kalbos bruožai išlieka tarmėse ir šnektose. Todėl vyresnių žmonių kalba gali būti vertingas mūsų krašto kalbos atminties šaltinis.

Kodėl verta saugoti tarmes?

Tarmė – tai ne „neteisinga“ kalba. Tai gyvas mūsų krašto kalbinis paveldas, padedantis pažinti vietos žmonių istoriją ir kultūrą. Jose slypi ne tik kalbos, bet ir krašto kultūros istorija. Jose išlikę senų žodžių, posakių, tarimo ypatybių, kurios perduodamos iš kartos į kartą.

Išsaugoti tarmę reiškia išsaugoti dalį savo krašto atminties.

Tarmė ir bendrinė kalba – ne tas pats

Bendrinė lietuvių kalba vartojama oficialioje aplinkoje, dokumentuose, viešojoje informacijoje, mokykloje ir kitose srityse.

Tarmė dažniausiai vartojama neoficialiame bendravime ir yra susijusi su konkrečiu kraštu.

Abi kalbos atmainos turi savo vietą.

Todėl taisyklinga bendrinė kalba oficialioje aplinkoje ir pagarba savo krašto tarmei gali puikiai derėti tarpusavyje.

Tarmiškas žodis – mažas krašto lobis

Tarmėse išlikę žodžiai dažnai susiję su kasdieniu žmonių gyvenimu: darbu, gamta, maistu, buities daiktais, žmonių santykiais. Kiekvienas toks žodis yra tarsi maža kalbos istorijos detalė, leidžianti suprasti, kaip anksčiau kalbėjo mūsų krašto žmonės.

Tarmių žodynas nyksta kartu su rečiau vartojamais žodžiais, todėl jų užrašymas ir išsaugojimas yra svarbi kultūros paveldo dalis.

Tarmė – kalbos įvairovė

Kartais žmogus, išgirdęs kitokį tarimą ar neįprastą žodį, gali pagalvoti, kad kalbama netaisyklingai.

Tačiau tarmiškas kalbėjimas nėra savaime kalbos klaida.

Tarmės skiriasi nuo bendrinės kalbos savo tarimu, žodynu ir gramatinėmis ypatybėmis. Todėl kitoks skambesys nebūtinai reiškia klaidą – jis gali būti vietos kalbinės tradicijos požymis.

Kalba niekada nestovi vietoje

Zarasų krašto žmonių kalba, kaip ir visa lietuvių kalba, nuolat keičiasi. Kai kurie seni žodžiai išnyksta, atsiranda naujų, keičiasi tarimas ir įpročiai. Tam įtakos turi mokykla, žiniasklaida, technologijos, migracija, bendravimas su kitų kraštų žmonėmis. Todėl šiandien girdima Zarasų krašto kalba gali skirtis nuo tos, kurią prieš kelis dešimtmečius girdėjo mūsų seneliai.

Kalbos kaita – natūralus procesas, o tarmėse išlikę senieji bruožai padeda pažinti mūsų kalbos istoriją.

Tarmiškas žodis / forma	Bendrine kalba	Paaiškinimas	Šaltinis
runka	ranka	Tarminė žodžio ranka forma	Tautosakos archyvas, Pumputiškiai, Salako sen.
timpia	tempia	Tarminis balsio pakitimas	Rytų aukštaičių tarmių aprašai
žūsis	žąsis	Tarminis balsio pakitimas	Rytų aukštaičių tarmių aprašai
zarasiškiai	zarasiečiai	Gyvojoje kalboje užfiksuotas vietos gyventojų pavadinimas	Kalbos šaltiniai
[autentiškas žodis]	[reikšmė]	[paaiškinimas]	D. S. Rubliauskienės surinkta medžiaga

Kviečiame susipažinti ir su kai kuriomis mūsų krašto aktyvių žmonių publikacijomis – 2013 m. informaciją apie Zarasų krašto atstovus tarmių renginyje teikė Zarasų „Ąžuolo“ gimnazijos mokytoja Gitana Vasalauskienė, parengusi leidinį „Aukštaičių uteniškių patarmė. Senojo kaimo kasdieniai darbai“, ir jos mokinių tarmišką kompoziciją. Taip pat minimas Vasilijus Trusovas, kalbėjęs tema „Tarmė mūs žodyje gyva“ (Konferencija „Taip kalbėjo mūsų senoliai“ - temainfo.lt).

Parengta pagal:

• Mažąją Lietuvos enciklopediją
• D. Vaitkevičienė, Lietuvių užkalbėjimai: gydymo formulės, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008, p. 120