Globalios Naujienos

Liepos 28 dieną Zarasų rajono savivaldybės (toliau – Savivaldybė) merė Nijolė Guobienė lankėsi Antalieptėje ir netoli miestelio, šalia Šventosios upės esančiame Guntulių kapinyne, kur jau antrus metus vykdomi archeologiniai tyrimai. Pernai pradėti ir šiemet tęsiami kasinėjimai atskleidžia iki šiol menkai pažintą Antalieptės apylinkių istoriją, padeda tiksliau suprasti sėlių ir lietuvių žemių paribį bei kelia naujų klausimų apie čia gyvenusias bendruomenes, valdovo karius ir, kaip spėjama, iš kitų baltų žemių atkeliavusius žmones.

Tyrimus vykdo Lietuvos nacionalinio muziejaus Priešistorinės archeologijos skyriaus vadovas dr. Povilas Blaževičius, vyresnysis rinkinio kuratorius dr. Gediminas Petrauskas ir zarasiškis istorikas, archeologas Šarūnas Subatavičius. Archeologinius tyrimus finansiškai remia Savivaldybė, o juos vykdant bendradarbiaujama su Arūno Survilos vadovaujama Viešąja įstaiga „Inovatorių slėnis“.

Ekspozicijoje – du pasakojimai apie krašto praeitį

Apsilankymas prasidėjo buvusiame Antalieptės basųjų karmelitų vienuolyne. Čia įrengta archeologinių radinių ekspozicija, padedanti susipažinti su sėliais ir spėjamais Lietuvos valdovo kariais leičiais bei geriau suprasti bendrą kontekstą.

Sėlių stende pristatomi šiai baltų genčiai būdingi papuošalai, aprangos detalės ir kiti radiniai – antkaklės, apyrankės, žvangučiai, segės.

Kitas stendas skirtas leičiams – Lietuvos didžiojo kunigaikščio tarnybiniams žmonėms, įtvirtinusiems valdovo valdžią to meto valstybės pakraščiuose. Istoriniai duomenys leidžia kelti prielaidą, kad greta Antalieptės buvo Lietuvos didžiajam kunigaikščiui priklausęs dvaras ir Kaniūkais vadinta valdovo žirgšėrių tarnyba.

Todėl archeologai svarsto, ar čia galėjo būti laidojami valdovo kariaunos nariai, saugoję valdovo žemes, ar iš kitų baltų genčių teritorijų į Rytų Lietuvą persikėlę žmonės.

Iki tol nežinotas degintinis kapinynas

Pirmieji tyrėjams svarbūs radiniai iš Guntulių kaimo apylinkių tapo žinomi 2024 metais. Į specialistų rankas pateko Dusetose privačiai saugoti archeologiniai dirbiniai – apdegę, deformuoti arba susilydę papuošalai, darbo įrankiai, ginklai ir žirgo kamanų detalės.

Tyrėjams pavyko išsiaiškinti vietą, kurioje radiniai buvo aptikti, tad jau 2025 metų vasarą Lietuvos nacionalinis muziejus, remiamas Savivaldybės administracijos ir bendradarbiaudamas su VšĮ „Inovatorių slėnis“, čia pradėjo sistemingus archeologinius tyrimus.

Pernai buvo ištirtas 23 kvadratinių metrų plotas ir metalo ieškikliais išžvalgyta beveik dviejų hektarų teritorija. Archeologai aptiko du XI–XII amžių degintinius kapus ir surinko apie 150 radinių, kurie buvo pasklidę maždaug pusės hektaro teritorijoje. Didžiąją jų dalį sudarė sėlių bendruomenės mirusiųjų įkapės: žalvarinių papuošalų fragmentai, apyrankės, antkaklės, žvangučiai, stiklo karoliukai ir kitos smulkios aprangos detalės.

Radiniai keičia įsivaizdavimą apie istorines ribas

Šventoji ilgą laiką laikyta apytikre sėlių ir lietuvių žemių riba. Vienoje jos pusėje driekėsi sėlių gyventos teritorijos, kitoje – Nalšios žemė. Tačiau Guntulių kapinyno radiniai rodo, kad tokios ribos nebuvo griežtos ir nekintančios, atskirų bendruomenių gyvenamos teritorijos galėjo persidengti.

„Istoriniuose šaltiniuose apie šį laikotarpį informacijos labai nedaug. Be to, dauguma rašytinių liudijimų yra palikti ne mūsų protėvių, bet kaimyninių kraštų žmonių, keliautojų ar krikščioniškų valstybių metraštininkų. Todėl archeologiniai radiniai tampa ypač svarbūs – jie leidžia papildyti arba patikslinti tai, ko rašytiniai šaltiniai nepasako“, – susitikime kalbėjo Š. Subatavičius.

Prabangios raitelių įkapės

Ypatingą mokslininkų dėmesį patraukė XIV amžiumi datuojami radiniai, gerokai besiskiriantys nuo ankstesnių sėliškų įkapių. Tarp jų – geležiniai žirgo kamanų apkalai, žąslų ir kitų žirgo ekipuotės dalių fragmentai, darbo įrankiai, ginklo dalis bei skiltuvai ugniai įžiebti.

Kai kurie geležiniai dirbiniai buvo dengti sidabru. Laidotuvių lauže plona sidabro danga išsilydė, todėl ant dirbinių paviršiaus išliko tik smulkūs sidabro lašeliai. Vis dėlto ornamentika ir puošybos fragmentai leidžia įsivaizduoti, kad žirgo kamanos buvo prabangios ir galėjo priklausyti aukšto socialinio statuso kariui raiteliui.

Tokie radiniai nėra būdingi sėlių materialinei kultūrai. Jų analogų aptinkama etninėse lietuvių genties žemėse, aplink Vilnių, Trakus, Alšėnuose, dabartinės Baltarusijos teritorijoje, taip pat kuršių genties kapinyne Griežėje (Mažeikių r.), todėl keliamos bent kelios hipotezės.

Viena jų – kad miške prie Antalieptės galėjo būti palaidoti Lietuvos didžiojo kunigaikščio kariaunos nariai, saugoję valdovo žemių paribį ir padėję įtvirtinti jo galią. Kita hipotezė siejama su kuršiais, kurie, Vokiečių ordinui plečiantis į jų žemes, galėjo trauktis į Rytų ir Vidurio Lietuvą bei atsinešti savo papuošalų, ginkluotės ir žirgo aprangos tradicijas.

Vis dėlto archeologai pabrėžia, kad galutinėms išvadoms dar reikia daugiau radinių, laboratorinių tyrimų ir palyginamosios medžiagos.

Kiekvienas žemės sluoksnis kruopščiai fiksuojamas

Archeologai merei parodė ne tik radinius, bet ir visą tyrimų procesą. Perkasose dirbama mentelėmis ir šepetėliais, o iškastas gruntas kruopščiai sijojamas. Tai būtina, nes degintiniuose kapuose lieka itin smulkių kaulų fragmentų, karoliukų, žvangučių, papuošalų dalių ir kitų radinių, kuriuos plika akimi žemėje pastebėti būtų labai sunku.

„Archeologiniai tyrimai yra ardomasis mokslinis metodas. Kai vietą iškasame, buvusio sluoksnio atkurti jau nebegalime. Todėl privalome kuo tiksliau viską užfiksuoti ir surinkti“, – aiškino dr. G. Petrauskas.

Radiniai bus konservuojami ir restauruojami

Pasibaigus lauko darbams, archeologiniai radiniai bus perduoti Lietuvos nacionaliniam muziejui. Čia jie bus registruojami, konservuojami ir restauruojami, o tyrimų rezultatai bus pristatomi mokslinėse ataskaitose, straipsniuose bei konferencijose.

Svarstoma galimybė restauruotus radinius perduoti eksponuoti Zarasų krašto muziejui ir ateityje sukurti gyventojams bei turistams prieinamą ekspoziciją.

Senieji ornamentai gali sugrįžti į šiandienos aplinką

Susitikime daug kalbėta apie tai, kad archeologiniai radiniai neturėtų likti vien mokslinėse ataskaitose ar muziejų saugyklose. Juose matomą ornamentiką būtų galima panaudoti kuriant Antalieptės ir viso Zarasų krašto šiuolaikinę tapatybę – suvenyrus, keramiką, tekstilę, informacinius ženklus, mažosios architektūros elementus ar viešųjų erdvių puošybą.

1. Survila pabrėžė, kad radinių motyvus norima perkelti į šiuolaikinę vietokūrą, kad vietos gyventojai galėtų geriau pažinti savo aplinką ir labiau su ja tapatintis. Autentiški apyrankių, antkaklių, žirgo aprangos apkalų ir kitų dirbinių ornamentai galėtų tapti atpažįstamu Sėlių krašto ženklu.

Prie šios veiklos jau prisideda jaunimas. Archeologiniuose tyrimuose dalyvavę jaunuoliai mokėsi atkuriamosios juvelyrikos, iš vario molio gamino senųjų papuošalų reprodukcijas – seges, kabučius, žvangučius, žiedus ir apyrankes. Išdegus vario molį, organinės medžiagos sudega, o sukurtas dirbinys tampa metalinis. Tokios veiklos leidžia jaunam žmogui ne tik išgirsti apie praeitį, bet ir savo rankomis išbandyti senųjų papuošalų gamybos būdus.

Svarbiausia – ryšys su savo kraštu

Merė N. Guobienė pabrėžė, kad Savivaldybės parama archeologiniams tyrimams yra investicija ne tik į mokslą ar kultūros paveldo apsaugą, bet ir į Zarasų krašto žmonių tapatybę.

„Gerbiu kiekvieną sritį. Kai matau, kad žmonėms – jaunimui ir vyresniesiems – to reikia, visada palaikysiu kultūrą, meną, sportą, ekologiją ir istoriją. Savo kraštą turime pažinti visi. Vaikas galbūt dar negali visko iki galo suprasti, tačiau jis girdi, mato, prisimena, o vėliau prie to sugrįžta“, – svarstė merė.

Pasak jos, žmogaus ryšys su gimtine formuojasi nuo mažens. Pažinęs savo krašto istoriją, jaunas žmogus supranta, kad reikšmingas paveldas yra ne tik Kernavėje, Trakuose ar kituose žinomuose Lietuvos istoriniuose centruose – svarbių ir išskirtinių atradimų esama ir jo gimtajame krašte.

Tyrimų komandos planuose – išsamiai ištirti šiemet aptiktas radinių sankaupas, atlikti laboratorinius tyrimus ir gautus rezultatus pristatyti tiek mokslininkams, tiek visuomenei. Ar kitą vasarą archeologai vėl sugrįš į Antalieptės apylinkes, priklausys ir nuo šių metų atradimų, tačiau jau dabar aišku, kad klausimų yra daugiau nei atsakymų.

Zarasų rajono savivaldybės administracijos inf.