Globalios Naujienos

Salakas – vienas iš unikaliausių miestelių Zarasų rajone, garsėjantis ne tik išskirtiniu kraštovaizdžiu, kultūros paveldu ar turistų pamėgtais maršrutais, bet ir savo žmonėmis. Tarp jų – Renius Kisielius, tris dešimtmečius vadovaujantis Salako seniūnijai. Gegužės 9-ąją jis minėjo solidų jubiliejų – 30 metų darbo seniūno pareigose. Apie šį kelią, kasdienybės džiaugsmus ir rūpesčius, meilę Salakui ir bendrystės svarbą – pokalbis su ilgamečiu seniūnu.

Tris dešimtmečius tarnauja Salakui

Praėjusiais metais gegužės 1 dieną, sujungus seniūnijas, Salako seniūnijoje deklaravusių gyvenamąją vietą šoktelėjo iki 1246 žmonės, o jos plotas siekia 27028,02 hektarų. Pagal teritoriją ji tapo antra Zarasų rajone – po Dusetų seniūnijos. „Pagal gyventojų skaičių, kaip aš pajuokauju, grįžome į 2000-uosius metus, – šypsojosi pašnekovas. – Tada gyventojų buvo beveik tiek pat. Gyventojų skaičiumi lyg ir augame, nors mūsų seniūnija – viena seniausių pagal gyventojų amžiaus vidurkį.“

Seniūnu R. Kisielius dirba jau beveik 30 metų – nuo 1995 metų gegužės 9-osios. „Galima pajuokauti, kad jau esu senjoras“, – sakė jis. Į Salaką su žmona atvyko dar 1982-aisiais pagal paskyrimą – abu turėjo muzikinį išsilavinimą, dirbo kultūros srityje. Jis – kultūros darbuotojas, žmona – muzikos mokytoja. Abu aktyviai dalyvavo kultūrinėje veikloje, rūpinosi kultūros namų, kurie duris atvėrė 1986 metais, statyba. R. Kisielius prisiminė: „Tuo metu tai buvo vieni didžiausių ir gražiausių kultūros namų visame rajone. Laimėdavome konkursus, visur dalyvaudavome.“

Kaita, ūkis ir ilga tarnyba

Prasidėjus Atgimimui R. Kisielius įsitraukė į Sąjūdžio veiklą, o vėliau – ir į seniūno rinkimus. „Tada vyko demokratiniai rinkimai, į kultūros salę susirinko daugiau nei 200 žmonių, kurie manimi patikėjo. Taip iki šios dienos ir vargstu“, – atvirai sakė seniūnas.

Per beveik tris dešimtmečius jam teko dirbti su visais Zarasų rajono merais – nuo tada, kai ši pareigybė buvo įvesta. Prisiminė, kad iš pradžių seniūnai buvo politinio pasitikėjimo pareigūnai, o vėliau – valstybės tarnautojai. „Šviesios atminties Algirdas Brazauskas pasakė – jie ne politinio pasitikėjimo pareigūnai, o ūkvedžiai. Ir seniūnai tapo valstybės tarnautojais“, – kalbėjo R. Kisielius. Nors teigė, kad tai buvo geras sprendimas, kartu pastebėjo ir minusų: „Dabar gali ramiai dirbti, bet prarandi tiesioginį ryšį su gyventojais, kaip būdavo per rinkimus. Yra pasakyta, kad darbą reikia keisti kas dešimt metų. Aš taip nedariau – o gal jau reikėjo...“

Nors pradžia seniūno pareigose nebuvo lengva, jo ūkiška prigimtis padėjo įsivažiuoti. „Seniūnas nėra kaklaraiščio dėvėtojas, o ūkininkas, kuris seniūnijoje tikrąja to žodžio prasme turi gebėti ūkininkauti. Rūpintis seniūnijos kasdieniniais reikalais nėra paprastas darbas, ir tai ne tik darbas su dokumentais. Ir kai kalbamės su kolegomis seniūnais, mes visada kalbam apie tą patį – ūkį, seniūnijos gyvenimą, tvarką ir problemas“, – pasakojo pašnekovas.

Meilė Salakui ir gamtai

Didžiausią džiaugsmą R. Kisieliui teikia Salako miestelis ir seniūnijos gamta. „Svečiai atvažiuoja ir sako – tai vienas gražiausių miestelių Lietuvoje. Tokius žodžius girdžiu dažnai ir tuo labai džiaugiuosi“, – sakė jis. Tačiau apmaudu, kad kai kurių gyventojų meilę šiai vietai sunku pažadinti: „Kai kas sako – čia reikia Kisieliui. Bet aš sakau – ne man, jums patiems to reikia. Juk čia gyvenate, čia jūsų namai, juk norite gyventi gražiai ir patogiai.“

Iš Rokiškio rajono Juodupės miestelio kilęs seniūnas prisipažįsta – Salakas jam tapo tikraisiais namais. Nors, kaip pats sako, yra „atėjūnas“, seniūnijos, Salako miestelio gerove rūpinasi lyg sava. „Žmonės, atvykę iš kitur, kartais labiau myli vietą, kurioje apsigyveno, nei savąją gimtinę. Aš savo jau beveik apleidau“, – pridūrė.

Dar vis jaučiasi reikalingas

Kalbėdamas apie tai, kas skaudina, pirmiausia paminėjo netvarką seniūnijos kapinėse ir poilsiavietėse. „Norint man sugadinti nuotaiką ryte visai dienai – tereikia ten nuvažiuoti. Dažnai rankos nusvyra“, – prisipažino seniūnas. Vasarą Salake poilsiautojų daug, tačiau ne visi palieka aplinką tokią, kokią rado. O apie salakiečių, iš kitur atvykstančių lankyti artimųjų kapus šiukšlių rūšiavimą kapinėse prabilęs seniūnas net numojo ranka: „Per trisdešimt metų niekas nepasikeitė. Prie biologiškai yrančių atliekų sudedamas plastikas, stiklas, o į konteinerius, kur turėtų būti metamos šiukšlės – lapai ir spygliai. Tenka patiems išversti konteinerius ir viską perrūšiuoti.“ Seniūnijoje iš viso yra 38 kapinės, iš jų veikiančių – 11.

Kita opi problema vietinės reikšmės keliai ir gatvės. Seniūnijoje yra 183,613 km kelių, iš jų – 12,004 km gatvės. Vietinės reikšmės (savivaldybės) keliai ypač nukenčia rudenį lietingu oru ir pavasarį per polaidį, sunkiasvoriams automobiliams gabenant medieną.

Vis dėlto net ir po tiek metų, net kai į darbą jau nebeina taip noriai kaip anksčiau, R. Kisielius išlieka ištikimas savo pareigai. „Dirbu Lietuvai, Zarasų rajonui, Salako seniūnijai ir jos žmonėms“, – pabrėžė seniūnas, praėjusią savaitę minėjęs trisdešimtmečio jubiliejų seniūno pareigose.

Jis taip pat  dėkoja visiems seniūnijos darbuotojams – tiek tiems, kurie tiesiogiai dirba seniūnijoje, tiek tiems, kurie tvarko, valo, prižiūri viešas teritorijas, prisideda prie aplinkos gražinimo. „Be jų vienas nieko nepadaryčiau. Nuoširdžiai visiems dėkoju už išmintį, kantrybę, geranoriškumą ir darbą bendram labui“, – dėkojo R. Kisielius.

Zarasų rajono savivaldybės administracijos inf.
Zarasų rajono savivaldybės administracijos ir Salako seniūnijos nuotr.