Naujienos

Vasario 18-ąją Zarasų rajono savivaldybės merė Nijolė Guobienė savivaldybėje subūrė žmones, kurių kasdienybė neatsiejama nuo žirgų: trenerius, vadeliotojus, arklidžių darbuotojus ir tuos, kurie savo rankomis kūrė UAB „Lietuvos žirgynas“ skyriaus „Sartų žirgynas“ legendą. Tai nebuvo tiesiog oficialus vizitas – tai buvo atviras, prisiminimų ir rūpesčio kupinas pokalbis apie nykstančias tradicijas ir begalinę meilę žirgui.

Gyvenimas, matuojamas ne valandomis, o žingsniais

Susitikimo dalyviai vienas per kitą pasakojo savo istorijas, kurios prasidėjo dar vaikystėje. Daugumai jų kelias į žirgų sportą nebuvo pasirinkimas, o natūralus gyvenimo būdas.

Jie pabrėžė esminę tiesą: žirgai nėra darbas „nuo aštuonių iki penkių“. Tai atsidavimas septynias dienas per savaitę, be atostogų ir poilsio dienų, nes žirgas negali būti paliktas be žmogaus dėmesio, šilumos ir priežiūros.

Tradicijos sargyboje – paskutiniai mohikanai

Šių metų Sartų lenktynėse Dusetose Zarasų krašto garbę gynė Antanas Juškėnas. Jis – gyvas įrodymas, kokią galią turi Zarasų krašto žirgininkystės tradicija: Antanas į Dusetas atsikraustė gyventi būtent dėl žirgų. Ironiška ir kartu graudu, tačiau jis – vienintelis likęs mūsų krašto atstovas šiame sporte.

Susitikimo dalyvavo ir buvęs ilgametis vyriausiasis treneris bei vadeliotojas Jonas Zakšauskas, kurio indėlis formuojant Sartų žirgyno šlovę ir ugdant sportininkų kartas išlieka neįkainojamas.

Nors tokių atsidavusių žmonių mažėja, o lenktynių mastas traukiasi (seniau bėgimuose startuodavo po 14 ir daugiau žirgų, šiandien – kartais vos penki), būtent tokios asmenybės kaip A. Juškėnas bei J. Zakšauskas neleidžia šiai ugniai užgesti.

Skausmas dėl praradimų ir nepagrįstos kritikos

Viena jautriausių susitikimo akimirkų tapo buvusios žirgyno darbuotojos Vitos Lingytės pasakojimas. Netekusi darbo žirgyne, moteris pasijuto praradusi dalį savęs: „Visas mano gyvenimas buvo žirgai“. Nors šiandien jos profesinis kelias pasuko kita linkme, meilė šiems gyvūnams niekur nedingo – ji toliau domisi žirgininkyste, skaito knygas ir širdimi vis tiek gyvena su jais.

Bendruomenė neslėpė nuoskaudos ir dėl viešojoje erdvėje sklandančių mitų apie neva ristūnų žirgų lenktynėse „Sartai“ kankinamus gyvūnus.

„Tikras augintojas niekada neskriaustų savo žirgo. Ristūnai patys yra azartiški, nori varžytis, o kartais juos net sunku sulaikyti – žirgai nori bėgti, tuo mėgaujasi“, – vieningai tvirtino profesionalai.

Simbolinės vietos ir ateities viltis

Prisiminimai nukėlė ir į hipodromą Zaraso Didžiojoje saloje, kur pasak susirinkusiųjų iki 2005 metų vykdavo lenktynės.

Nors susitikimas baigėsi pakilia nata, pagrindinė žinia liko aiški: žirgų sportas Zarasuose nėra tik sportinė disciplina. Tai mūsų krašto istorija, žmonių tapatybė ir tylus, pasiaukojantis darbas, kurį būtina išsaugoti ateities kartoms.

Zarasų rajono savivaldybės administracijos inf.