Jaunimo naujienos

57-ojo Lietuvos mokinių jaunųjų filologų konkurso šalies etapas šiemet vyko Klaipėdos Vydūno gimnazijoje. Mūsų kraštui atstovavo Zarasų „Ąžuolo“ gimnazijos mokinys Mantas Jakseboga ir Dusetų Kazimiero Būgos gimnazijos mokinė Gabija Steponavičiūtė. Jie sėkmingai įveikė du šio konkurso etapus ir buvo pakviesti pristatyti savo tiriamųjų darbų tautosakos sekcijoje balandžio 29-30 dienomis Klaipėdoje.

Mantas Jakseboga konkursui parengė per 100 puslapių darbą „Senųjų Zarasų krašto malūnų godos ir likimai“. Jo tyrimo objektas – Zarasų miesto ir rajono malūnai, jų ir su jais susijusių žmonių istorijos. Tiek Mantą, tiek mane nustebino, jog mūsų kraštas XVIII-XIX a. buvo iš tiesų turtingas malūnų: beveik prie kiekvieno sraunesnio upelio būta malūno ir ne po vieną. Maždaug 5-10 kilometrų spinduliu – vis malūnas. Mokiniui pavyko surinkti daug medžiagos apie 32 malūnus, pakalbinta apie 20 pateikėjų.

Vertinimo komisija stebėjosi didžiule darbo apimtimi, išsamiu tyrimu ir darbo autoriaus kruopštumu. Mantas ne tik užrašė pasakojimus, bet tyrinėjo malūnų sandarą, pavadinimus, su malūnais, malimu susijusius vaizdingus posakius. Pristatė ne tik darbą, bet ir vaizdo filmą (jį kūrė su bičiuliu gimnazistu Andriumi Kalėda), kad susirinkusieji galėtų pamatyti, kokius malūnus Zarasų krašte turėjome anksčiau, ką pavyko išsaugoti iki mūsų dienų. Žinoma, didžiausią įspūdį visiems paliko 300 metų skaičiuojantis, paveldą saugantis Šlyninkos malūnas ir iš jo atsivežta naminė duona. Jos kvapas ir skonis leido pajusti praeities dvasią.

Manto Jaksebogos darbas ir jo pristatymas šio konkurso šalies etape pelnė autoriui garbingą 1-ą vietą, medalį ir prizų. O netrukus mus pasiekė dar viena džiugi žinia – Mantas gavo kvietimą į Rašytojų sąjungos organizuojamas jaunųjų filologų kūrybines dirbtuves „Vasaros akademija“. Šiais metais jos vyks liepos 14–19 d. Kintuose, meno rezidencijoje „Kintai Arts“. Jose su moksleiviais dirba ne tik rašytojai, literatūrologai, bet ir muzikai, aktoriai, grafikai, kino kritikai. „Vasaros akademija“ – tai puiki galimybė rašančiam jaunimui atskleisti savo talentus, pasikonsultuoti su profesionalais, pabendrauti su įvairių sričių menininkais, praplėsti savo literatūrinį ir kultūrinį akiratį.

Džiaugiuosi ir didžiuojuosi šia Manto pergale, smagu, kad turime jaunų žingeidžių žmonių, gebančių kruopščiai dirbti, vertinti ir puoselėti savojo krašto istoriją ir kultūrą. Dalinuosi ištraukomis iš laureato darbo:

„Malūnai – ypatinga darbo, susibūrimų, žmogaus ir gamtos galių bendrystės vieta. Susipažinęs su mūsų kraštotyrininkų Jono Nemanio, Algimanto Žilėno surinkta medžiaga, Broniaus Kviklio straipsniais apie Zarasų kraštą, ieškojau žmonių, susijusių su malūnais: malūnininkų, jų vaikų, malūnų savininkų, žmonių, gyvenusių juose ar netoliese, besidominčių senaisiais istorijos ir kultūros reliktais, fiksavau (fotografavau, filmavau) Zarasų krašte ir mieste buvusių malūnų liekanas ir tebesančius malūnus, domėjausi jų likimais, paskirtimi šiandien.

Kone prieš pusmetį pradėjęs šį darbą, pasinėriau į praeitį: sužinojau, kokie įrenginiai buvę malūnuose, kas tie valcai, koks pats malimo procesas, kokios yra miltų rūšys, kokie miltai pikliavoti, „razavi“ ir kas iš jų gaminama, kam prie lubų malūne prikabintas plaktukas, kodėl ir kaip reikia plakti girnas.

Pavyko pasikalbėti su būriu žmonių, kurie noriai dalijosi informacija apie malūnus, nuotraukomis, įspūdžiais, pasakojo giminės istorijas, rodė su malūnais susijusius dokumentus (pirkimo-pardavimo, sutaikinimo sutartis, inžinieriaus laiškus). Esu labai dėkingas visiems, padėjusiems geriau atskleisti mano darbo temą. Tai seniausio ir iki šiol vienintelio mūsų krašte veikiančio Šlyninkos malūno svetingieji šeimininkai – malūnininkai Regina Malakauskaitė Veselienė ir Stanislovas Sutkauskis, Tiltiškių malūną traukos centru pavertęs Dalius Bučenka, Salako malūno savininkai Eglė ir Rimvydas Vaitkevičiai, malūnininko duktė Rima Sierauskienė, kraštotyra besidominti merės patarėja Simona Burokaitė, prie Kavoliškių malūno gyvenantis Jonas Pieviškis, Zarasų Trečiojo amžiaus universiteto klausytoja Pelegija Gasparavičienė, tautodailininkė, audėja Adelė Tumėnienė, Lionginas Prakapavičius, malūnininkų palikuonė Viktorija Bratiškaitė, ant buvusių malūno pamatų pastatytuose namuose gyvenanti Raimonda Lapėnienė, Gitana Kolienė, pasidalijusi anytos Marytės Gaidamavičiūtės Kolienės fotografijomis ir jos tėvo Mykolo Gaidamavičiaus dokumentų nuorašais apie Zarasų valcų vandens malūną. Dėkoju Aldonai Žiliukienei, suteikusiai informacijos apie Dusetų žydų štetlo malūnus. Taip pat labai įdomūs ir vertingi Šlyninkos malūnininko Liudviko Drungos, jo šeimos narių pasakojimai.

Populiariausi mūsų krašte vandens malūnai – protėviai puikiai išnaudojo upių, upelių, šaltinių vandenų jėgą – užtvankoje susirinkus didesniam vandens kiekiui, jo srovė sukdavusi malūnų ratus. Rašydamas darbą sužinojau apie 32 malūnus, iš kurių per 20 – vandens malūnai, tačiau išlikę vos keli: Šlyninkos, Antalieptės ir Tiltiškių vandens malūnai yra geriausiai išsaugoti, Zirnajų malūnas užkonservuotas, tačiau paremontavus galbūt dar būtų tinkamas malti. Kone kiekvienas dvaras anksčiau turėjęs malūną, kartais net kelis (Imbrado Molių dvaras, Laukesos, Raudinės, Antazavės, Zirnajų, Suvieko dvarai). Šiuose malūnuose buvusios ir vilnų karšyklos, verpyklos, milo vėlyklos, net lentpjūvės.

Dirbti malūne – tai ne tik turėti stiprias rankas, bet ir gerą širdį, pelnyti žmonių pasitikėjimą (tekdavę vargšams ar nelaimės ištiktiems žmonėms ir už dyką sumalti; ilgai eilėje laukiančiuosius pamaitinti, naktigulto priglausti). Dėl to sąžiningi, dori malūnininkai būdavę labai gerbiami, turėdavę savo klientų ir užtarėjų. Liūdnokos tų malūnų godos, skaudūs jų, su jais susijusių žmonių likimai – kone kiekvieno malūno savininko ir jo artimųjų laukė tremtis, o malūno, besikeičiant šeimininkams, apleistumas, vienatvė ir nebūtis.

Neabejotinai, malūnai susiję ne tik su ekonomika, bet ir su mūsų krašto istorija, kultūra. Jie mena daugybę čia gyvenusių, dirbusių, mylėjusių žmonių istorijų, liudija skausmą (karus, trėmimus, gaisrus) ir džiaugsmą – šventes, šeimos pagausėjimą, darbo sėkmę, nes nuolatos buvę traukos, bendravimo vieta, kur žmogaus darbštumas, kantrumas, proto ir rankų galia dera su gamta. Malūnas ne tik paslaptinga, įvairiais pasakojimais apipinta vieta – čia prasideda labai svarbus, kone sakralus mūsų protėvių agrarinės pasaulėjautos duonos kelias. Pakalbinęs malūnininkus, malūnų savininkus, jų palikuonis, gyvenusius ar tebegyvenančius prie malūnų, supratau, kad malūnas – nepaprasta erdvė. Kartą susiejęs gyvenimą su juo, nebegali be jo ūžimo, norisi sugrįžti ten gyventi.“

Mokinį konkursui rengusi mokytoja Gitana Kavaliauskaitė
Autorės ir Rimanto Bikulčiaus nuotr.