Globalios Naujienos

Straipsnių cikle „Zarasai pasaulyje“ pasakojame apie užsienyje gyvenančius ar į Lietuvą sugrįžusius žmones, kurie savo patirtimi, ryšiais ir idėjomis nori prisidėti prie Zarasų krašto ateities. Šįkart kalbamės su Remigijumi Panavu – Zarasuose gimusiu ir augusiu, o dabar jau beveik 25 metus Jungtinėse Amerikos Valstijose, Niujorke, gyvenančiu kraštiečiu. Į Zarasus jis sugrįžta kiekvieną vasarą, domisi miesto gyvenimu, renginiais, bendrauja su žmonėmis ir vis rimčiau svarsto galimybę ateityje čia apsigyventi. Kandidatas į Zarasų krašto garbės ambasadorius sako, kad ambasadorystė jam pirmiausia reiškia norą dalytis žinia apie kraštą ir tiesti abiem kryptimis veikiantį tiltą tarp Zarasų ir užsienyje gyvenančių lietuvių.

Iš Zarasų – į profesionalųjį sportą

R. Panavas gimė ir užaugo Zarasuose. Čia lankė darželį, o vėliau pradėjo mokytis ką tik duris atvėrusioje antrojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Zarasų Pauliaus Širvio progimnazija). Jis iki šiol prisimena naujas, dar dažais kvepėjusias mokyklos patalpas.

Mokydamasis aštuntoje klasėje vaikinas sulaukė irklavimo trenerių dėmesio. Į mokyklą atvykę specialistai išbandyti šią sporto šaką pakvietė keletą jaunuolių. Paaugliui teko palikti Zarasus ir persikelti į Vilnių, kur jis mokėsi bei treniravosi Respublikiniame sportininkų rengimo centre. Įprastą paauglio kasdienybę pakeitė intensyvios treniruotės ir gyvenimas toli nuo namų, o nepažįstamame mieste teko mokytis savarankiškumo.

Sportinių laimėjimų R. Panavas pasiekė skirtingais savo karjeros etapais. Jis ne kartą tapo Lietuvos čempionu – iš pradžių jaunučių ir jaunių, o vėliau ir suaugusiųjų grupėje. Dar jaunystėje irkluotojas užėmė prizines vietas tarptautinėse varžybose Vokietijoje. Vienu reikšmingiausių sportinės karjeros pasiekimų tapo pasaulio čempionate dvivietės valties įguloje užimta septintoji vieta. Zarasiškis taip pat buvo olimpinės rinktinės narys.

Sportas ilgą laiką turėjo aiškią kryptį ir tikslą, tačiau baigus profesionaliai sportuoti teko iš naujo spręsti, kur link pasukti. Tuo metu ekonominė padėtis Lietuvoje buvo sudėtinga, o karjerą baigusiems sportininkams nebuvo lengva rasti savo vietą. Neturėdamas aiškaus tolesnio plano, jaunas vyras nusprendė laimės paieškoti užsienyje.

Iš Anglijos gyvenimas nuvedė už Atlanto

Pirmąja emigracijos stotele tapo Anglija. Būtent čia užsimezgusi pažintis su būsima žmona netikėtai pakeitė ir tolesnę R. Panavo gyvenimo kryptį. Netrukus mergina laimėjo galimybę kreiptis dėl Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) nuolatinio gyventojo statuso – vadinamosios žaliosios kortos, todėl porai teko greitai apsispręsti, ar keltis už Atlanto.

Taip prasidėjo iki šiol tebesitęsiantis amerikietiškasis zarasiškio gyvenimo etapas. Dabar jis gyvena Niujorke, kur turi nedidelę transporto paslaugų įmonę. Vis dėlto net ir po daugelio svetur praleistų metų JAV neišstūmė Lietuvos iš emigranto gyvenimo.

Pašnekovas neslepia sutikęs lietuvių, kurie stengėsi kuo greičiau pritapti naujoje šalyje ir sąmoningai atsiribojo nuo savo kilmės. Jam pačiam toks pasirinkimas niekada nebuvo artimas. Iš šeimos, mokyklos ir mėgtos lietuvių literatūros atsineštas ryšys su Lietuva pasirodė esantis stipresnis už atstumą.

„Man niekada nekilo noras taip įsilieti į Amerikos visuomenę, kad pamirščiau lietuvybę. Man atrodo, labai svarbu išlaikyti savo šaknis. Kad ir kur gyventum, ryšį su savo kraštu galima išsaugoti, o atsisakęs savo šaknų tikriausiai prarastum ir dalį savęs“, – svarsto kraštietis.

Šį ryšį jis stengėsi perduoti ir savo vaikams. Kol jie buvo maži, vasaromis Lietuvoje praleisdavo net po tris mėnesius. Čia vaikai ne tik ilsėdavosi, bet ir natūraliai pažindavo savo kilmę, girdėdavo lietuvių kalbą, bendravo su artimaisiais, gyvenančiais Lietuvoje. Tačiau lietuvybę R. Panavas puoselėjo ne tik šeimoje – ilgainiui vis svarbesnę vietą jo gyvenime užėmė ir Niujorko lietuvių bendruomenės veikla.

Lietuviškoje veikloje atrado ir savo vietą

Iš pradžių lietuvių bendruomenės renginiuose Niujorko lietuvis dažniausiai būdavo žiūrovas. Nueidavo į iš Lietuvos atvykusių atlikėjų koncertus, lankydavosi dainų ir šokių šventėse, kituose tautiečių susibūrimuose. Tačiau ilgainiui vien stebėti nebepakako – atsirado noras pačiam tapti šios veiklos dalimi.

Žengti iš žiūrovų salės į sceną paskatino sutikti žmonės, jų pavyzdys ir kvietimai prisidėti. Kūrybinė veikla tapo R. Panavo keliu į lietuvių bendruomenę: jis dainuoja, šiek tiek groja gitara, koncertuoja su muzikine grupe, taip pat rašo.

Oficialių pareigų Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdyboje ar komisijose kraštietis neužima, tačiau vis aktyviau bendrauja su jos nariais, dalyvauja susitikimuose ir ketina prisidėti prie būsimų iniciatyvų. Jam artima mintis, kad naudingas gali būti ne tik oficialias pareigas turintis žmogus – kartais daug lemia asmeninis noras padėti, turimi ryšiai ir gebėjimas sutelkti kitus.

Tokių galimybių jis mato ir Zarasų krašto žmonėms. Pašnekovas norėtų padėti vietos muzikantams, teatro kolektyvams, jauniesiems kūrėjams užmegzti ryšius su JAV lietuvių bendruomenėmis ir ten pristatyti savo kūrybą. Tokios kelionės galėtų ne tik garsinti Zarasus, bet ir suteikti jauniems žmonėms naujų patirčių, padrąsinti juos plačiau pažvelgti į savo galimybes.

Kiekvieną vasarą – atgal į Zarasus

Nors svetur prabėgo daug metų, vasaros R. Panavui ir toliau neatsiejamos nuo gimtojo miesto. Tėvų jau nebėra, tačiau trauka sugrįžti niekur nedingo. Kasmet Zarasuose viešintis kraštietis turi galimybę stebėti, kaip keičiasi miestas ir jo gyvenimas.

Lygindamas dabartinius Zarasus su tais, kokie buvo jam išvykstant gyventi svetur, jis pirmiausia pastebi sutvarkytas viešąsias erdves, švarą ir gerokai gausesnį kultūrinį gyvenimą. Ypač vasarą miestas, jo akimis, tampa gyvas, šiltas ir svetingas.

Dar svarbesni už paties pašnekovo vertinimą jam yra atvykstančių žmonių įspūdžiai. Mėgstantis bendrauti vyras neretai užkalbina miesto svečius, pasidomi, iš kur jie atvyko ir kaip jaučiasi Zarasuose. Tokie pokalbiai leidžia išgirsti nuoširdžių atsiliepimų apie krašto gamtą, renginius ir bendrą miesto atmosferą.

„Žmonės atvažiuoja ir iš karto įsimyli šį kraštą. Zarasai dabar atrodo tikrai puikiai – miestas sutvarkytas, o renginių tiek daug, kad visada galima rasti, ką veikti“, – džiaugiasi zarasiškis.

Asmeninę rekomendaciją jis laiko viena paveikiausių krašto garsinimo priemonių. Iš pažįstamo žmogaus išgirdę apie vertą aplankyti vietą, įdomų renginį ar išskirtinę patirtį, žmonės dažnai tuo patarimu pasikliauja labiau nei reklama. Būtent tokį gyvą pasakojimą apie Zarasus pašnekovas galėtų skleisti savo aplinkoje JAV.

Ambasadorystė turėtų sujungti Zarasus ir diasporą

Galimybę tapti Zarasų krašto garbės ambasadoriumi R. Panavas pirmiausia vertina ne kaip titulą, o kaip įsipareigojimą. Jo nuomone, šiai veiklai neužtenka aukštų pareigų ar įspūdingos biografijos. Svarbiausia – nuoširdus noras duoti savo kraštui ką nors gero, patriotiškumas ir pasirengimas skirti laiko.

„Ambasadorystė yra žinios skleidimas. Ji turi veikti į abi puses – ir į Zarasus, ir iš Zarasų“, – sako jis.

Viena kryptis būtų pasakojimas apie Zarasų krašto išskirtinumą užsienyje, kita – galimybių Zarasų žmonėms pristatyti save svetur kūrimas. Šį abipusį ryšį galėtų stiprinti kultūros renginiai, turizmas, ekologinio turizmo pasiūlymai, pažintis su vietos ūkiais ir jų produkcija, kūrėjų bei meno kolektyvų mainai.

Pašnekovas pripažįsta, kad aktyvūs užsienyje gyvenantys kraštiečiai gali pasiūlyti daug idėjų, pasidalyti turimais ryšiais ir skleisti žinią apie Zarasus. Tačiau vien jų pastangų nepakaktų. Kad sumanymai taptų konkrečiais darbais, reikalingas geranoriškas diasporos, Zarasų rajono savivaldybės ir vietos bendruomenės bendradarbiavimas.

Išskirtinumo gijos dar reikia ieškoti

Žvelgdamas į Zarasų ateitį, kraštietis nenorėtų, kad miestas bet kokia kaina vaikytųsi naujovių ar mėgintų kopijuoti kitus. Daug svarbiau būtų atrasti savitą, tik šiam kraštui būdingą veidą – išskirtinumo siūlą, iš kurio ilgainiui būtų galima nuosekliai pinti miesto atpažįstamumą.

Viena iš galimų krypčių – gastronominis turizmas. Kaip vykusį pavyzdį R. Panavas mini Vasaknų dvarą, kuriame lankytojams siūlomos išskirtinės su maistu susijusios patirtys. Jo manymu, Zarasų kraštą galėtų garsinti ir kitos savitos iniciatyvos – kūrėjų bei poetų susitikimai, ekologinis turizmas, vietos ūkiuose užauginti kokybiški produktai. Tokios nišinės veiklos nebūtinai turi būti plačiai reklamuojamos: kartais smalsumą dar labiau sužadina iš žmogaus žmogui sklindanti žinia apie vietą, kurią verta atrasti.

Didesnį turistų srautą skirtingais metų laikais galėtų paskatinti ir planuojamas laisvalaikio bei sveikatingumo centras. Pašnekovas viliasi, kad jame atsiras vietos ne tik sveikatingumo paslaugoms, bet ir konferencijoms, susitikimams bei didesniems renginiams. Tokios erdvės padėtų miestui svečių sulaukti ne vien vasarą. Kaip jau turimą gerą pavyzdį jis mini Zarasų rajono savivaldybės viešosios bibliotekos erdves, kurias palankiai vertina ir miesto svečiai.

Bendruomenė prasideda nuo paprasto pasisveikinimo

Kalbėdamas apie ateities Zarasus, pašnekovas daug dėmesio skiria ne tik naujiems objektams ar turistų pritraukimui. Jam ne mažiau svarbus žmonių tarpusavio ryšys, pasididžiavimas savo kraštu ir noras drauge jį puoselėti.

Vaikščiodamas po Zarasus jis nevengia užkalbinti ir nepažįstamų žmonių – pasiteirauja, kaip sekėsi žvejoti ar grybauti, pasidomi kitais kasdieniais reikalais. Pasak pašnekovo, net trumpas pokalbis gali praskaidrinti dieną, o iš tokių paprastų susitikimų pamažu mezgasi artimesni žmonių ryšiai.

Šiltus ir bendruomeniškus Zarasus jis norėtų ne tik lankyti vasaromis, bet ir kada nors vėl vadinti savo nuolatiniais namais. Konkrečių sugrįžimo planų pašnekovas kol kas neturi, tačiau patikina, kad toks noras niekur nedingo. „Aiškaus ir vienareikšmiško plano dar neturiu, bet žinau, kad kada nors tai įvyks“, – sako R. Panavas.

O kol ši svajonė laukia savo laiko, ryšį su Zarasais jis pasirengęs stiprinti per atstumą – pasakodamas apie gimtąjį kraštą, burdamas žmones ir padėdamas tiesti tiltą tarp Zarasų ir už Atlanto gyvenančių lietuvių.

Zarasų rajono savivaldybės administracijos inf.
Asmeninio archyvo nuotr.